See other templatesSee other templates

Analizės

Lietuvos materialios gerovės pagrindas – BVP – pasiekė tris ketvirtadalius ES vidurkio ir tokia pat dalis BVP atitenka gyventojams disponuojamų pajamų forma. Tai solidus pagrindas visų sluoksnių gerovei, jei ne – didžiulė pajamų nelygybė. Baltijos šalyse darbui tenka maža naujai sukurtos vertės dalis, Lietuvoje – apie 10 proc. punktų mažiau nei vidutiniškai ES. Per pastaruosius dešimtmečius ji augo lėčiau nei kapitalo dalis ir tai yra pagrindinė mažų algų priežastis.

Nors ir pagal oficialią statistiką Baltijos šalyse pajamų nelygybė yra tarp didžiausių, tai gana optimistinis vaizdas. Pakoregavus nelygybės rodiklius pagal Nacionalinių sąskaitų makroekonominius duomenis, nelygybė visose Baltijos šalyse ir ypač Lietuvoje yra reikšmingai didesnė. Pagrindinis nelygybės rodiklis – Gini – gali būti ne apie 35 proc., bet 40–45 proc., priklausomai nuo prielaidų, kaip pasikirsto pajamos iš savarankiško darbo ir verslo. Pastarosios oficialiuose pajamų nelygybės rodikliuose menkai atspindimos.

Pajamų nelygybės pokyčiai Baltijos šalyse procikliški, stinga fiskalinių automatinio pajamų stabilizavimo priemonių. Minimalių algų didinimo nepakanka, svarbus visas algų spektras. 20 proc. didžiausias algas uždirbančiųjų gauna apie 50 proc. visų Baltijos šalyse išmokamų algų ir ši dalis didėja. O 20 proc. mažiausiai uždirbantiesiems tenka tik apie 4–5 proc. viso algų fondo. Algų skirtumai tarp lyčių yra didžiausi Estijoje, tarp miesto ir kaimo – Lietuvoje.

Po įstojimo į ES didžiausia ekonominio augimo rezultatų dalis Baltijos šalyse atiteko turtingiausiam gyventojų sluoksniui: 15 proc. turtingiausiųjų gavo 35–40 proc. viso disponuojamų pajamų prieaugio, tuo tarpu 15 proc. neturtingiausių gyventojų – vos 4-5 proc. bendro pajamų augimo. 5 proc. skurdžiausių namų ūkių gavo tik 1 proc. visos šalies pajamų prieaugio, o 5 proc. turtingiausių – net 21 proc.

George Monbiot

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Apie prastą Lietuvos demografinę padėtį kalbama nuolat, tačiau paskutiniai viešai paskelbti duomenys išgąsdino net ir pačius didžiausius pesimistus.

Remiantis „Eurostat“, Lietuva iki 2080 metų nyks sparčiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) valstybių. Jeigu šios prognozės išsipildys, tai 2080-aisiais Lietuvoje gyvens vos 1,65 mln. žmonių. Tuo tarpu 2017 metais šalyje buvo 2,85 gyventojų.

Lietuvoje gyventojų skaičius mažės gerokai greičiau ir drastiškiau nei Latvijoje. Estijoje ir daugiau nei 60 metų gyventojų bus maždaug tiek pat, kiek ir dabar – apie 1,2 mln.

Kaip portalui delfi.lt sakė ekspertai, ilgainiui Lietuvoje gyventojų skaičius bus toks pats, koks šiuo metu yra Latvijoje ir Estijoje.

Labiausiai gyventojų skaičių keičia mirtingumas, gimstamumas ir, žinoma, migracija.

„Tiesa“ jau rašė, kad praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Daugiausiai jų persikėlė gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę. Tiesa, buvo ir sugrįžusių – apie 20 tūkst.

Šaltinis: Tiesa.com

Socialdemokratas A. Butkevičius teigia, kad nulinės darbo sutartys padės pritraukti investicijų ir padės išvengti atlyginimų „vokeliuose“.

J.E. Prezidentė D. Grybauskaitė savo dekrete pažymi, kad „nenustatytos apimties darbo sutartys sukuria papildomas prielaidas piktnaudžiavimui slepiant tikrąsias darbo apimtis ir šešėlinio darbo masto augimui“.

Tenka pripažinti, kad mūsų valstybėje, siekiant teigiamų permainų dažnai mėgstama ne pasinaudoti gerąja kitų šalių patirtimi, o norima sugalvoti, kaip manoma, vis kažką kitokio, įdomesnio ir, dažniausiai, deja, nereikalingo ar net žalingo.

Didžiojoje Britanijoje netyla diskusijos, kad reikėtų atsisakyti nenustatytos apimties darbo sutarčių, dar vadinamų nulinių valandų kontraktais, nes jų skaičius šalyje drastiškai išaugo ir atvėrė kelius darbdaviams piktnaudžiauti savo teisėmis išnaudojant darbuotojus.

Lietuvoje nutarta, kad nulinės sutartys yra labai reikalingos. Premjeras Algirdas Butkevičius po paskutinės politinės tarybos netgi pabrėžė, kad tokios sutartys neabejotinai pritrauks daugiau investuotojų, galimai net iš už Atlanto, todėl jos būtinai turi likti naujajame Darbo kodekse. Tiesa investuotojai apie tai, kad nulinės sutartys pritrauks jų investicijas, nežino…

Nenustatytos apimties darbo sutartis, tai tokia darbo sutartis, kai darbuotojas atvyksta dirbti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui atlyginti už faktiškai išdirbtą laiką. Siūloma nustatyti, kad Lietuvoje būtų numatytas minimalus darbo laikas – 8 val. per mėnesį, už kurį būtų mokama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas išdirbo tas valandas, ar ne.

Prof. dr. Boguslavas Gruževskis dėsto Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedroje ir yra Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas. Su juo kalbėjomės apie dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį Europos Sąjungos konstekste, darbdavių santykį su darbuotojais, visuomene bei valstybe ir šiuo metu Lietuvoje aktualias socioekonomines problemas.
***
- Lietuvoje uždirbamas vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Europos Sąjungos mastu. Vis tik, remiantis jūsų skaičiavimais, pagal esamą ekonominio išsivystymo lygį Lietuva vidutinio darbo užmokesčio kategorijoje turėtų lenkti ne vieną aukščiau esančią šalį. Neišnaudojame savų galimybių?

- Pirmiausia, mūsų vidutinis darbo užmokestis yra ne vienas iš mažiausių, bet pats mažiausias. Reikėtų įvertinti neto darbo užmokestį, kadangi mokesčių sistemos įvairiose šalyse skirtingos. Reikėtų žiūrėti tą statistiką, kuri parodo Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos piliečių disponuojamas pajamas. Tai tuomet rodiklis būtų darbo užmokestis po apmokestinimo. Pagal šį rodiklį formaliai esame trečioje vietoje nuo apačios.

Realiai yra kitaip. Žemiau mūsų yra Rumunija ir Bulgarija, tačiau šių šalių ekonominis potencialas (vienam žmogui tenkantis bendras vidaus produktas) yra žymiai mažesnis negu mūsų. Jeigu paskutinėje vietoje esančios Bulgarijos ekonominis potencialas prilygtų mūsiškiam, tai Bulgarijos vidutinis darbo užmokestis (neto) būtų didesnis nei Lietuvos. Taigi, realiai mūsų atlyginimas yra žemiausias.

Yra šalių, kurios pagal minėtą ekonominį pajėgumą yra silpnesnės negu mes. Pavyzdžiui, Lenkija ar Graikija. Pagal ekonominį potencialą Graikija jau treti metai atsilieka nuo Lietuvos, bet graikų minimalus atlyginimas virš 600 eurų, vidutinis darbo užmokestis 1004 eurai. Ir taip yra nepaisant ne tik silpnesnio ekonominio potencialo, bet ir didelės skolos.

MDPS atstovas dalyvavo stebėtojo teisėmis atrankoje į Muitinės departamento Imuniteto tarnybos vyriausiojo tyrėjo (A lygis, 12 kategorija) pareigoms užimti. Įspūdį ir dirvą pamąstymams paliko komisijos narių vienas iš klausimų pretendentui: ,,Ar nebūtų sudėtinga atlaikyti neigiamą pareigūnų požiūrį?“. Jei toks klausimas iškyla, vadinasi konstatuojama, kad taip yra. Įdomu, ar kam nors iš vadovybės kyla klausimas, o kodėl taip yra?

MD vadovybės ramybė ir savimi pasitikinčios šypsenos, perša išvadą, jog neigiamas pareigūnų požiūris į Imuniteto tarnybą yra tam tikra prasme ,,GARBĖ“ ir pasididžiavimas tai tarnybai.

Grįžkime prie tikslo. Neabejotina, kad kiekvieno muitinės pareigūno tikslas- dorai ir sąžiningai dirbti Lietuvos valstybei ir nė kiek neabejojame, kad taip ir yra. Imuniteto tarnybos tikslas irgi turėtų būti dorai ir sąžiningai dirbanti Lietuvos muitinė. Jei visų tikslas vienas, kodėl gi yra priešprieša tarp Lietuvos muitinės pareigūnų ir Imuniteto tarnybos? Kodėl muitinės pareigūnai suskirstyti į ,,Mes“ ir ,,Jie“, suprask postų pareigūnai? Manyčiau, tai dar ankstesnio MD vadovo suformuoto požiūrio tąsa: ,,antrankių visiems užteks...“, o taip pat ir priemonės, kurias ši tarnyba naudoja lyg dirbtų su recidyvistais... O gal yra kitos priežastys? Tačiau vadovų pasididžiavimas tuo, kad į Imuniteto tarnybą postų pareigūnai žiūri neigiamai, kelia didelį nerimą. Baugu, bet tai labai primena vieną vaizdelį matytą televizijos ekrane apie Islamo teroristus- savimi pasitikintis žavus jaunuolis vienoje rankoje laikydamas automatą, o kitos rankos du pirštus iškėlęs "V" raidės forma, taria: ,,mes sunaikinsime visus netikėlius“. Jie irgi žino, kad jų bijo visas pasaulis ir tai juos tik pastiprina. O gal mes, Lietuvos muitinės pareigūnai, į Imuniteto tarnybos pareigūnus pradėkime žiūrėti su MEILE, su užuojauta ir su gailesčiu, gal tuomet jie supras, kad už gerus darbus (juk jie dirba gerus darbus?) žmogus turi būti paprasčiausiai gerbiamas?

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!