See other templatesSee other templates

Ietys dėl naujojo Darbo kodekso Lietuvoje jau lūžta ne metai ir ne du. Ne kartą girdėjome skambias frazes apie tai, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai bei derybinės galios privalo būti sureguliuoti. Neabejotinai tai yra efektyvių derybų pamatas.

Tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, tiek Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis kartojo, kad Darbo kodeksas bus koreguojamas tik tose vietose, į kurias pirštu bes ir savo siūlymus pateiks Trišalė taryba.

Nesiginčysiu, logikos tame yra. Tik galbūt vertėjo prieš tai įvertinti, ar dabartinei Trišalei tarybai priklausančios profesinės sąjungos yra pajėgios derėtis.

Darbo kodekso priėmimą politikai atidėjo pusmečiui. Tam, kad visos derybose dalyvaujančios pusės galėtų galutinai išsakyti savo argumentus ir pasiekti sutarimą. Skamba išties neblogai, bet...

Atnaujinus Trišalę tarybą, darbdavių pusė gerokai sustiprėjo ir tai yra gerai, bet…. Kartu jėgų balansas akivaizdžiai pakrypo darbdavių pusėn. Tai plika akimi matoma ir dabartiniame Darbo kodekso projekte.

Norite konkrečių pavyzdžių? Štai, prašau: trumpesnės atostogos, ilgesni viršvalandžiai, „nulio valandų“ darbo sutartys, lankstesnis darbo valandų skaičiavimas, naujos darbo tarybos. Mainais į šitai profesinės sąjungos išsikovojo geresnes sąlygas auginantiems vaikus ir kelis kitus dalykus.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl kompetentingosios Trišalės tarybos profesinės sąjungos ne apie viską pagalvojo? Atsakymas man peršasi dvejopas. Viena vertus, tai jau minėto balanso tarp darbdavių ir darbuotojų interesų gynimo nebuvimas. Antra, darbuotojų interesus taryboje atstovaujančios profesinės sąjungos yra, švelniai tariant, neįgalios. Jos neturi noro ir idėjų kaip tapti rimta atsvara stipriems darbdavių interesus ginantiems derybininkams.


Galbūt būtent dėl šių priežasčių Trišalė taryba pavirto savotiška uždara įstaiga, kurioje narystę lemia įpročiai, pažintys ar kiti panašūs veiksniai?

Klausite, ką daryti toliau? Esminių susitarimų pasiekti nepavyko, todėl būtina sureguliuoti netolygias derybininkų puses. Šiuo momentu vienintelė ir neišvengiama išeitis, mano galva, yra aktyvesnis politikų įsitraukimas į Darbo kodekso ar kitų teisės aktų, kurie užpildytų esamas spragas, rengimą. Tik taip mes galime pasiekti, kad darbuotojai, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, nebūtų palikti prie suskilusios geldos.

Vyriausybės vadovas ne kartą yra pasisakęs už socialinį dialogą, jo skatinimą, įsitraukimo į profesines sąjungas didinimą. Tam, kad tai atsitiktų turime:

1. Užtikrinti darbuotojų ir darbdavių gebėjimą vesti lygiavertes derybas.

2. Imti pavyzdį skandinavų, kurie kompensuoja profesinių sąjungų nario mokestį. Darbuotojų atstovai ten yra vieni stipriausių Euopoje, o narystė siekia 70 proc.

3. Sudaryti palankesnes sąlygas darbuotojų atstovų veiklai.

4. Užsiimti darbuotojų švietimu.

5. Mažinti teisinių ginčų skaičių, numatyti finansines sankcijas už nepagrįstą bylinėjimąsi taip, kaip tai daro švedai. Privalome pakeisti požiūrį „nepatinka, eik į teismą“ į „sėskime prie stalo ir spręskime problemas“.

6. Taikyti tiek administracinę, tiek baudžiamąją atsakomybę už trukdymą profesinių sąjungų veiklai.

7. Supaprastinti galimybę streikuoti ir su tuo susijusias procedūras. Švedai mano, kad tokia teisė ypatingai svarbi dėl to, kad tiek tiek darbdaviai, tiek darbuotojai žinotų, kokias pasekmės jų gali laukti.

Autorius Vladimiras Banelis yra Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is developed by Dean Marshall Consultancy Ltd