See other templatesSee other templates

Analizės

Premjeras A. Butkevičius vis dar nepaskelbė savo verdikto dėl aplinkos ministro K. Trečioko ateities. Ministrui esą palikta laiko pagalvoti iki pirmadienio. Tuo pat metu kyla įtampa tarp vyriausybės vadovo ir prezidentės.

Pasak apžvalgininkų, premjero liudijimai, kad šalies vadovė vyriausybę šmeižia Vakaruose – atsakas į ilgalaikį vyriausybės kaltinimą korupcija. Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ – LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris ir apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

– Pone V. Bruveri, ministras K. Trečiokas nesitraukia. Ko laukiama? Kas dar galėtų pakeisti situaciją, kad pirmadienį ministrui nereikėtų atsistatydinti?

V. Bruveris: Tą situaciją galėtų pakeisti jis pats atsistatydindamas. Kol kas tik galima spėlioti iš viešos politikų retorikos ir jų elgesio. Man šiandien (trečiadienį) stebint visą tą politinį teatrą buvo panašu, kad į visa tai krypstama ir kad galime nesulaukti pirmadienį svarstymo „Tvarkos ir teisingumo“ vadovybėje.

– Jūsų nuomone, pats ministras dar gali atsistatydinti iki pirmadienio?

V. Bruveris: Panašu į tai, kad jis svyruoja, lyg ir ketina tą daryti, nes yra atsidūręs savotiškai tarp kūjo ir priekalo. Akivaizdu, kad „Tvarkos ir teisingumo“ partijos vadovybė, šiuo atveju, pats ponas Rolandas Paksas, yra už tai, kad ministras liktų poste. Mano nuomone, R. Paksas į visa tai žiūri per premjero ir prezidentės santykių prizmę, ir mano, kad, jei šiuo momentu prezidentė ar premjeras atiduos ministrą, tai visos jo kalbos apie ryžtingesnį priešinimąsi prezidentei ir tokį savotišką karą prieš ją bus nieko vertos ar bent jau atrodys abejotinai, kaip eilinės deklaracijos. Tuo tarpu premjeras, nepaisant jo karingų ankstesnių pranešimų, šiandien pradėjo šiek tiek „dreifuoti“. Jis, matyt, linkęs eiti tradiciniu keliu. Kai susiklosto tokia įtempta situacija, gresianti dar aštresniu konfliktu, jis linkęs aukoti mažesnę auką, šiuo atveju – ministrą. Visa tai tam, kad santykiai su prezidente vėl nusistovėtų.

Lietuvos dirbančiųjų vidutinis darbo užmokestis 2014-aisiais buvo 4-oje pozicijoje nuo galo tarp visų ES šalių. Lenkėme tik Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją. Nepaisant to, jog Lietuvos BVP vienam gyventojui yra didesnis už Estijos (atitinkamai 27,051 ir 26,999 dolerių per metus) šios šiaurinės Baltijos valstybės vidutinis atlyginimų lygis didesnis daugiau kaip pusantro karto. Šis paradoksas yra itin svarbus, svarstant galimas Darbo Kodekso pataisas.

Lietuvos valstybė išsiskiria ir didele socialine atskirtimi, kuri yra nulemta silpnų profesinių sąjungų bei dabartinio DK neveiksnumo. Gitanas Nausėda yra puikiai pastebėjęs, jog darbuotojų dabartinėje Lietuvos valstybėje negalėtų apsaugoti ir „drakoniškai“ griežtas DK. Kultūra, pasak, SEB banko prezidento patarėjo, yra kritinis veiksnys, apsprendžiantis darbuotojo ir darbdavio santykius. Vargu, ar galima ginčytis su šiuo teiginiu: kone 90% darbo sutarčių Lietuvoje „pasibaigia“ savanorišku darbuotojo pasitraukimu iš užimamų pareigų. Sunku patikėti, kad tiek dirbančiųjų savo noru atsisako išeitinių išmokų, kurios užtikrintų orų pragyvenimą, iki susirandant naujuosius darbus. Akivaizdu, jog „savanoriški“ darbuotojų pasitraukimai vyksta ne be darbdavio psichologinio spaudimo ir galios monopolio.

Vyriausybės siūlomas naujasis DK, pasak jo kūrėjų, turėtų pagerinti, tiek darbuotojų, tiek darbdavių sąlygas. Vis dėlto, ar liberalesnis darbo kodeksas išspręs jo nesilaikymo problemą? Atsakymą į šį klausimą galima gauti, pateikiant alternatyvų klausimą: Ar Lietuvos keliuose sumažėtų avarijų, jeigu būtų panaikinti automobilių greitį ribojantys ženkliai (juk vis tiek visi viršija)? Akivaizdu – ne. Darbdavių savivalės legitimizacija paskatintų dar didesnį darbuotojų išnaudojimą.

Daugiau nei pusė darbuotojų sutiktų dirbti prastos reputacijos įmonėje tik tuomet, jei būtų mokamas didesnis atlyginimas, parodė „Tęstinių mokymų centro“ užsakytas tyrimas. Savo ruožtu darbo skelbimų portalo cv.lt analitikė Jolita Mažeikienė pažymi, kad tai, kaip apie darbovietę atsiliepiama rinkoje, svarbu visų sričių kandidatams, tačiau tikrai ne visi gali rinktis.

Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo 500 respondentų iš Vilniaus ir Kauno, paaiškėjo, kad daugiau nei pusė darbuotojų sutiktų dirbti prastos reputacijos įmonėje tik tuomet, jei būtų mokamas didesnis atlyginimas.

Darbdavio reputacija yra vienas iš pagrindinių kriterijų pasirenkant darbdavį. Tai, kaip apie darbovietę atsiliepiama rinkoje, vertina visų sričių kandidatai, tačiau tikrai ne visi gali rinktis.

Lygiai taip pat ir darbdaviai. Tie, kurie nesirūpina savo kaip patrauklaus darbdavio įvaizdžiu, neretai turi tenkintis žemesnės kvalifikacijos darbuotojais arba samdyti gerus specialistus ir jiems mokėti kur kas didesnį atlygį nei įmonėse, turinčiose gerą reputaciją“, – kalba J. Mažeikienė.

Specialistai renkasi žinomą įmonę

Darbdavio reputacija rinkoje priklauso nuo to, kokia informacija apie įmones dalijasi darbuotojai, kokios informacijos galima rasti viešoje erdvėje“, – įsitikinęs „Tęstinių mokymų centro“ treneris ir ryšių su visuomene ekspertas Arūnas Armalis.

Pasak jo, būtent įmonės įvaizdis lemia žmonių norą joje įsidarbinti, į geros reputacijos bendrovę dažniau kreipiasi talentingi ir išsilavinę žmonės.

Iš Parlamentinių tyrimų departamento pateiktų duomenų matyti, kad Europos Sąjungos šalyse teisės aktuose nustatyta minimali kasmetinių mokamų atostogų trukmė svyruoja nuo minimalių 20 darbo dienų (4 savaičių) (Airijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Kipre, Graikijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kt.) iki 28 darbo dienų (Jungtinėje Karalystėje), 30 dienų (Prancūzijoje ir Ispanijoje ir kt.)

Kai kuriose valstybėse atostogų trukmė apskaičiuojama pagal koeficientą, kuris nurodo atostogų dienų skaičių už vieną darbo mėnesį, kai kuriose valstybėse atostogos ilginamos atsižvelgiant į sveikatos būklę, darbuotojo amžių, darbo sąlygas, turimus mažamečius arba neįgalius vaikus.

Dažniausiai papildomos sąlygos aptariamos kolektyvinėse arba individualiose darbo sutartyse. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Vokietijoje kolektyvinėse sutartyse nustatomos iki 30 darbo dienų atostogos, nors teisės aktuose numatyta minimali trukmė – 20 dienų. Atostogų trukmė taip pat priklauso ir nuo darbo dienų skaičiaus per savaitę (Vokietijoje, Belgijoje, Kipre).

Lietuvoje veikia beveik 900 valstybės institucijų ir jų padalinių, kurių didžioji dalis renka, tvarko ir valdo asmens duomenis, nuo mūsų vardo ir pavardės, kontaktinės informacijos, asmens kodo iki informacijos apie skolas, padarytus nusižengimus ir sumokėtus mokesčius. Sunkiai apskaičiuojamos apimties asmens duomenys valstybės institucijoms yra prieinami per jų savarankiškai sukurtas duomenų bazes ar registrus bei susistemintas rinkmenas, be to, jie taip pat pasiekiami per kitų institucijų duomenų bazes ir per viešuosius registrus. Suprantama, kad tokie duomenys yra reikalingi valstybės institucijų funkcijoms atlikti, tačiau turbūt ne vienam kilo abejonė, ar visada asmens duomenys tvarkomi ir naudojami tinkamai.

Gyventojų nuomonė apie privatumo apsaugą

Europos Komisija šių metų birželio mėnesį paskelbė Eurobarometro apžvalgą, atskleidžiančią, jog asmens duomenų apsauga yra labai svarbi ES gyventojams: 2/3 respondentų neigiamai vertina visiškos kontrolės savo asmens duomenų atžvilgiu neturėjimą, 7 iš 10 teigia, kad jų sutikimas reikalingas visais atvejais prieš duomenų rinkimą ir valdymą, ir yra susirūpinę, jog asmens duomenys naudojami kitais nei rinkimo metu nurodytais tikslais.

Tuo tarpu Lietuvoje 2014 metų pabaigoje Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) užsakymu atlikta apklausapatvirtino, kad tik pusė gyventojų žino apie jų teises asmens duomenų apsaugos srityje. Aštuoniems iš dešimties apklaustųjų asmens duomenų tvarkymas yra svarbus, o labiausiai rūpi, kokie asmens duomenys, kieno ir kokiais būdais tvarkomi ir saugomi. Lietuvos gyventojai, duomenų apsaugos atžvilgiu, labiausiai pasitiki sveikatos priežiūros įstaigomis o labiausiai nepasitiki greitųjų vartojimo kreditų bendrovėmis.

Prisipažinsiu – šį tekstą išprovokavo Kęstučio Girniaus straipsnelis „Beširdė ar nepajėgi valstybė?“. Perskaitęs straipsnelį ir dar kartą pavartęs statistiką, buvusiam universiteto Kolegai atsakysiu į pavadinime užduotą klausimą – ir viena, ir kita. Turime valdžią, nesinori vartoti termino „valstybė“, kuri neturi širdies, o kai nėra širdies, tai ir galios nedidelės.

K. Girnius lygina Lietuvos, Estijos ir Latvijos duomenis pensijų ir darbo užmokesčio srityje, skaičiais pademonstruodamas, kad mūsų šalis pagal šiuos parametrus užima paskutinę vietą. Toliau jis išdėsto savo matymą į sukėlusias tokią padėtį priežastis.

Norėčiau papildyti K. Girniaus argumentaciją. Pradėsiu nuo Baltijos šalių ir mūsų kaimynų – Lenkijos, statistikos. Žemiau pateikiu lentelę, iš kurios matyti ne tik minimalaus darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio, vidutinės pensijos dydžio, bet ir metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, dydis. Pastarasis yra esminis, nes rodo, kokia nacionalinio produkto apimtis tenka kiekvienam šalies žmogui, skaičiuojant eurais pagal perkamosios galios paritetą (PGP).

 

Minimalus darbo užmokestis

Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis

Vidutinis pensijų dydis

BVP vienam gyventojui (PGP) (*)

Lietuva

290 €

678 €

 

240 €

18463,44 €
(44 vieta pasaulyje)

Latvija

320 €

762 €

 

265 €

16541,46 €
(52 vieta pasaulyje)

Estija

355 €

1023 €

 

350 €

19379,22 €
(41 vieta pasaulyje)

Lenkija

406 €

958 €

 

432 €

18006,76 €
(46 vieta pasaulyje)

(*) - Pasaulio Banko duomenys (2011-2013), vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!