See other templatesSee other templates

Nuo liepos 1 d. Lietuvoje įsigaliojo naujas Darbo kodeksas (DK). Tai dokumentas – pastaraisiais metais viešojoje erdvėje kėlęs kone didžiausias batalijas. Apie Darbo kodeksą ir jo priėmimo procesą kalbiname Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narį Rimantą Joną Dagį.

- Lietuvoje įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas. Tiek 2012-2016 metų socialdemokratų, tiek ir dabartinė Vyriausybė jį įvardino kaip Lietuvai gyvybiškai reikalingą įstatymą, tikrą laimėjimą. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

- Tai yra per didelė panegirika naujajam Darbo kodeksui. Pirmiausiai, šis įstatymas neabejotinai sukels daug neaiškumo ir problemų jį taikant. Todėl laukia keli metai skirtingų teismų skirtingų interpretacijų. Be to, kaip pripažįsta pats Saulius Skvernelis, nauju produktu nėra labai patenkinta nei viena pusė – nei darbdaviai, nei darbuotojai. Taigi galiu spėti, kad su dideliu kai kurių politikų entuziazmu priėmėme dar vieną įstatymą, kurį taisysime dešimtimis ar šimtais naujų sekančių įstatymų projektų. Ir ne todėl, kad keisis situacija ir ją reikės naujai atliepti, bet todėl, kad pirminėje priimtoje versijoje bus palikta daug klaidų. Netikiu, kad tai dirbantiesiems, darbdaviams ir net investuotojams keltų didelį entuziazmą.

Galiausiai, turiu nuojautą, kad buvo pamesti tikrieji motyvai, kodėl šis dokumentas priiminėjamas. Logiškai mąstant, DK pirmiausiai reikalingas tam, kad geriau reguliuotų darbo šalių santykius, ir tik vėliau – dėl kitų priežasčių. Bet baigėsi tuo, kad nors DK buvo dar šleivas, priėmėme jį dėl tarptautinių įsipareigojimų, dėl to, kad premjerui nepatogu prieš mistinius investuotojus ir pasaulio verslo bendruomenę, kadangi jai buvo paskleista žinia apie tai, kad Lietuvoje liepą įsigalioja naujas Darbo kodeksas. Kitaip sakant, todėl, kad kažkas garsiai pasakė „op“ prieš peršokdamas griovį. Tai primena situaciją, kai leidžiama pasirinkti, kurią koją nusipjauti (priimti nekokybišką Darbo kodeksą ar pažeisti tarptautinius įsipareigojimus), bet jokio scenarijaus, kad galėtum išeiti su abiem.


Nepamirškime ir to, kad pirmoji socialinio modelio įstatymų paketo redakcija, kurios dalis yra ir Darbo kodeksas, kainavo 5 mln. litų. Ši DK redakcija susilaukė daugiau nei pusės tūkstančio pataisų ir ją ilgiau nei du metus taisė Seimas, Vyriausybė, Trišalė taryba, Prezidentūra ir kiti. Kitaip sakant, projekto kokybė netenkino nieko, nors už jį buvo sumokėti tokie didžiuliai pinigai.

Kai kurių nuostatų, kurias rasime nuo liepos 1 d. galiojančiame Darbo kodekse, iš tiesų reikėjo. Bet tam nereikėjo įsivelti į tokius ilgus, skausmingus ir brangius ginčus. Galėjome ramiai taisyti senąjį kodeksą, įvesdami į jį lankstesnes darbo santykių formas ir kitus reikalingus pokyčius. Bet ėjome kitu keliu, įsivėlėme į begalines diskusijas, bet ir jose ne visą laiką dalyvauta kvalifikuotai. Štai buvęs premjeras Algirdas Butkevičius kone po metų nuo svarstymų pradžios buvo prisipažinęs, kad juose dalyvauja, nors pilnai DK dar tik skaitys. Ne ką geresnis buvo ir pataisų svarstymas dabar, pusmečiui atidėjus DK įsigaliojimą nuo 2017 m. pradžios iki liepos mėnesio: daugiausiai vyravo emocijos, bendros frazės, mitai ir tušti pažadai, o ne teisiniai aspektai, pagal kuriuos iš tikrųjų gyvensime. Tai nei atrodo kokybiškai, nei atvedė prie tokio rezultato.

Apibendrinčiau naująjį Darbo kodeksą kaip mažiau palankų dirbantiesiems nei anksčiau. Stebint emigracijos mastą ir kaip lėtai auga atlyginimai, nemanau, kad tai žingsnis Lietuvai sveika linkme.

- Priminkite, kokie pagrindiniai pokyčiai laukia? Ko gali tikėtis dirbantieji?

- Priimant paskutinę DK redakciją, pavyko apginti tik dalį dirbančiųjų teisių, kita dalis – prarasta. Ypatingai didelių lūkesčių dirbantieji neturėtų turėti. Yra ir gerų nuostatų, bet leista terminuotas sutartis sudarinėti su nuolatinio pobūdžio darbą dirbančiais darbuotojais, palengvintas mamų, dirbančių pagal terminuotą sutartį, atleidimas, sutrumpėjo terminai atleidžiant darbuotojus darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, atsirado prielaidų neleisti darbuotojams dirbti panašaus darbo keliose darbovietėse ir už tai nekompensuoti, pablogėjo sąlygos dirbantiems darbą kenksmingomis sąlygomis ir t.t.

Kita vertus, atsirado ir naujų pareigų darbdaviams. Vis dėlto neaišku, kaip kai kurios iš jų padės darbuotojams. Pavyzdžiui, nuostata, kad minimalus mėnesinis atlyginimas gali būti mokamas tik dirbantiems nekvalifikuotą darbą. Ji aktuali daugybei žmonių, nes tokį atlyginimą gauna apie 58 tūkst. kvalifikuotą darbą dirbančiųjų. Bet paklausta, kaip bus užtikrinamas nuostatos galiojimas šiems darbuotojams, viceministrė Eglė Radišauskienė žiniasklaidai atsakė, kad „kai jūs sakote, kas užtikrins, toks jausmas, kad kažkas turi prižiūrėti ir tą daryti [...] Kas užtikrins, kad padidinimas nebūtų vienas euras, tai aš manau, kad darbuotojai turi pakovoti už save“. Kitaip sakant, atlyginimo padidinimas savaime iš priimtos nuostatos neplaukia, jo bus tiek, kiek išsikovos darbuotojai, o valstybė kažkiek prisidės.

Ieškant pozityvo, galbūt galima įvardinti tai, kad kadangi mažinamos darbuotojų garantijos, tai taip skatinamos kolektyvinės derybos. Paprasčiausiai todėl, kad individualiai teisinėmis priemonėmis žmonės tiesiog nebesugebės apginti savo teisių ir interesų. Tuo tarpu kai kurios naujo DK nuostatos leis gintis kolektyvinėmis sutartimis. Tokia, sakyčiau, griežta meilė.

- Kokios pozicijos derybų metu laikėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija?

- Man ministerijos elgesys šiuo klausimu atrodė nelabai korektiškai. Manau, kad su keliomis išimtimis ministerijos deleguoti atstovai iš esmės atstovavo darbdavius. Tą galima pasakyti ir apie praeitos kadencijos Vyriausybę, kuri, atrodė, ignoravo Trišalės tarybos ir kitus susitarimus bei stengėsi primesti darbdaviams palankią poziciją Trišalei tarybai ir Seimui. Lygiai nesaldu buvo stebėti ir šios Vyriausybės atstovavimą.

Pirmiausiai, Vyriausybė Trišalei tarybai pateikė svarstyti ne visas nuostatas, kurias privalėjo pateikti pagal Seimo pavedimą. Kitaip sakant, buvo pažeistas Seimo nutarimas, ir tikriausiai nieko nenustebins tai, kad tokiu būdu Trišalė taryba nesvarstė darbuotojams vienų svarbiausių nuostatų. O vėliau būtent tai, kad Trišalė taryba tam tikrų nuostatų nesvarstė (nors ir negalėjo, kai Vyriausybė jų neįtraukė į darbotvarkę), buvo pasitelkta argumentu, kodėl reikia atmesti mano ir kitų Seimo narių pataisas, kuriomis siekėme atstatyti darbdavių-darbuotojų teisių balansą Darbo kodekse. Vėliau šios klaidos Vyriausybės buvo taisomos, bet tik po Seimo pastabų, ir žala vis tiek buvo padaryta negrįžtama.

Antra, nelabai korektiškai atrodė ir iš viceministrės E. Radiškauskienės bei kai kurių kitų ministerijos atstovų lūpų sklindantys verslo lobistų argumentai bei, sakyčiau, išankstinis nepasitikėjimas darbuotojais, kas yra neįprasta žinant, kad beveik visada darbuotojai yra silpnesnioji darbo santykių šalis.

Jeigu ministerija būtų labiau atstovavusi darbuotojų interesus, o ne nežinomą „potencialių investuotojų atėjimą į Lietuvą“, ji pati būtų pateikusi darbuotojų teises stiprinančių pataisų, nes projekte poreikis tam tikrai buvo likęs. Bet ministerija apsiribojo tik dalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės pateiktų pataisų svarstymu, nors ir šios pataisos būtų leidusios tik subalansuoti darbdavių naudai iškreiptą Darbo kodeksą. Negana to, ir dalies šių svarbių pataisų svarstymui buvo keliamos kliūtys, todėl niekaip negalėčiau sakyti, kad atstovavimas buvo draugiškas darbuotojų atžvilgiu.

- Kokia buvo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pozicija?

- Pats esu šio komiteto narys ir jo darbą stebėjau iš labai arti. Bendrai komitetui – nei praėjusios, nei šios kadencijos – didelių priekaištų neturiu. Komitetas, neignoruodamas niekieno interesų, tačiau kompleksiškai vertindamas visą įstatymą, nuosekliai stengėsi ištaisyti vienos pusės naudai perlaužtas nuostatas. Be šio indėlio būtų priimtas absoliučiai laukinis ir niekur Vakarų pasaulyje neegzistuojantis Darbo kodeksas. Žinia, dabar priimtas kodeksas, kuris kelia dar daug klausimų, tačiau tai yra kur kas geresnis variantas nei variantas be pataisų.

- Statistinės tendencijos rodo, kad beveik trečdalis lietuvių balansuoja ties skurdo riba, atskirtis – didesnė nei daugelyje ES valstybių, tebesame prie greičiausiai emigruojančių visuomenių, niekaip nesugebame sukurti stabilios viduriniosios klasės. Kaip priimtas Darbo kodeksas paveiks mūsų ir taip nestiprią visuomenę?

- Beveik visa mūsų liberali žiniasklaida daug vienpusiškai kalbėjo apie lankstesnių darbo santykių būtinybę, neva remiantis Danijos ir kitų valstybių gerosiomis praktikomis, bet iš tikrųjų lietuviškai džiazuojant į kraštutinumus. Tokia informacija skleista neįsigilinus į tai, kad darbo santykiai siūlyti tokie lankstūs, kad darbuotojų teisės lieka beveik išvis neginamos.

Dar pridėkime santykinai varganus atlyginimus, kuriuos lietuviai, gal kartais kiek per paviršutiniškai, tačiau lygina su kitų valstybių mokamais atlyginimais. Prie jų Darbo kodeksu darbuotojams pridėję nesaugumo jausmą ir neskatindami darbdavių pagarbos jiems gausime rezultatą, kuris tik skatins emigraciją. Emigraciją ten, kur darbo vietose žmonės jaučiasi gerbiami, kur su jų teisėmis skaitomasi.

Manyčiau, kad liberalai ir kiti stūmę tokias nuostatas turėtų atgailauti už tokią neišmintingą poziciją, kadangi ji žlugdys darbo rinką – nesant darbuotojų, visi investuotojai tampa nebeaktualūs. Dabar per metus iš Lietuvos emigruoja apie 40 tūkst. žmonių, dažniausiai – darbingo amžiaus, kartu jie išsiveža savo vaikus, kurie vieną dieną užaugs ir taip pat daugelis taps darbuotojais. Tokiais mastais prarandant darbo jėgą, kalbos apie investicijas yra arba neišmanymas, arba (ne)sąmoninga kova prieš Lietuvos valstybę. Ir jau visai nepamatuota ir nelogiška yra statyti investicijas ar mūsų šalies verslo sąlygų įvaizdį prieš piliečių gerovę. Jie gal turi mažiau galimybių mobilizuotis ir negali pasauliui greitai ir garsiai apskelbti apie tai, kad jų pačių išrinkti atstovai su jais nesiskaito ir nelaiko prioritetu, bet ar ne tą pačią žinutę apie Lietuvą skleidžia žmonių balsavimas kojomis, t.y. emigruojant? Juk akivaizdu, kad iš ten, kur gera ir saugu, žmonės nebėga.

- Kaip tokie nesubalansuoti sprendimai, kai Vyriausybė kone atvirai palaiko tik vieną pusę, veikia visuomenės tikėjimą demokratija?

- Toks procesas ir rezultatas vienareikšmiškai silpnina demokratiją.

Visų pirma, politikai eilinį kartą pažadėjo ir neištesėjo, taigi pamelavo. Problema ne tik tame, kad tai ypač svarbus dokumentas ir vien todėl negalima jo priėmimo proceso paversti kurčiu vienai pusei. Svarbiausia, kad politikų melas žmonėms sukelia sisteminį nusivylimą. Krentančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos reitingų nepakeitė kitų partijų kylantys reitingai. Vadinasi, tiesiog daugėja žmonių, kurie nebetiki nei viena partija ir jų pažadais apskritai.

Antra vertus, nors buvo priimta kodekso balansą taisančių pataisų, jis vis tiek liko iškreiptas darbdavių naudai, vis tiek paliktos dalis nuostatų, kurios darbuotojus vers jaustis nesaugiais. Silpnesni ir nesaugūs darbuotojai – silpnesni ir nesaugūs piliečiai. Banalu, bet tam, kad žmonės domėtųsi politika, jie pirmiausiai turi būti saugūs ir sotūs. O atrodo, kad su nauju DK to tik mažės, tad tolsta bet kokia aktyvesnio demokratijos priemonių pasitelkimo, pilietiškumo svajonė.

Be to, Darbo kodekso atvejis parodo, kad ideologinės etiketės ir terminai galutinai nebetenka prasmės. Tiek politinę kairę, tiek dešinę atstovaujančios partijos balsavo už radikaliai liberalius darbo santykius įteisinantį kodeksą, patys valdantieji – kur abi partijos skelbiasi ekonomine kaire – sakė, kad tai yra naudingiausia darbdaviams. Piliečiams nebepaliekama jokių orientyrų gaudytis politikoje ir, juo labiau, pasitikėti politikais ar tikėti, kad tarp partijų esama vertybinių skirtumų. Tik retoriškai galima klausti, ar sudaromos sąlygos demokratiškam piliečių dalyvavimui, kai sistema taip išplaunama.

Galiausiai, tai kenksminga ir didesniu mastu. Neišpildydamos piliečių, rinkėjų lūkesčių partijos skatina juos rinktis marginalias politines jėgas, kurios neretai silpnina valstybę, o kartais – ir visą Europos Sąjungą. Galime tiesiog išsikelti klausimą, kaip reaguos žmogus, kuris savo valstybės valdžios jaučiasi nuolat žeminamas, ar ilgai išliks jo patriotinis nusiteikimas? Man atrodo, visi nujaučiame, koks yra atsakymas. Todėl turime būti atsargesni, ypatingai tie, kurie dabar laiko valstybės vairą. Atrodo, kalbame tik apie vieną įstatymą, bet ne vienos valstybės pavyzdys parodė, kad ir vienas įstatymas gali tapti netrokštamų procesų katalizatoriumi. Netesėti pažadai, nedraugiškas įstatymų leidybos procesas, socialiai jautrią visuomenę dar labiau jautrinantis ir silpninantis rezultatas – visa tai žlugdo patį tikėjimą demokratija.

ProPatria.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!