See other templatesSee other templates

Analizės

George Monbiot

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Liberalų stumiamas naujasis Darbo kodeksas palengvins darbuotojų atleidimą, sutrumpins įspėjimo terminus, sutrumpins kasmetines atostogas, numatys didesnius leistinus viršvalandžius. Kas pasiūlyta mainais? Didesnis darbo užmokestis kada nors ateityje ir daugiau darbo vietų – irgi ateityje, nors šiuo metu darbdaviai skundžiasi negalintys rasti tinkamų darbuotojų. Kaip teigia Švedijos Linköpingo universiteto profesorius emeritas Charles Woolfsonas, tokio Darbo kodekso tikslas labai paprastas – nuspręsti, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą.

Ch. Woolfsonas kartu su JAV Rytų Karolinos universiteto sociologijos profesoriumi Arūnu Juška išanalizavo Lietuvoje vykusią diskusiją apie darbo santykius ir padarė išvadą, kad Lietuva tapo puikia iliustracija, liudijanti, jog po pasaulį ištikusios ekonominės krizės kapitalas susidūrė su nauja problema – augimo lėtėjimu ir konkurencingumo mažėjimu. Tai reikalauja naujo darbo ir kapitalo santykio: norima padidinti ekonominį augimą, pasiekti didesnio pelno, tačiau griežtai kontroliuoti išlaidas darbuotojams ir visą riziką perkelti darbo jėgai. „Labai sunku šį Darbo kodeksą matyti kitaip nei tiesioginę paramą darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje.“, – interviu sakė Ch. Woolfsonas.

Pagrindiniai argumentai

Dar nepublikuotame moksliniame tekste „Moralinis pokrizinio neoliberalizmo diskursas: Lietuvos Darbo kodekso reforma“ A. Juška ir Ch. Woolfsonas apžvelgė, kaip reformos šalininkai ir priešininkai argumentuoja savo poziciją. Reformos šalininkai savo nuomonę labiausiai parėmė darbo santykių liberalizavimo poreikiu, būtinybe didinti ekonomikos konkurencingumą, modernizuotis. Buvo bandoma Danijos pavyzdžiu pasitelkti „lankstaus saugumo“ (flexicurity) terminą, nors pastarasis visiškai netiko Lietuvos kontekstui.

Socialdemokratas A. Butkevičius teigia, kad nulinės darbo sutartys padės pritraukti investicijų ir padės išvengti atlyginimų „vokeliuose“.

J.E. Prezidentė D. Grybauskaitė savo dekrete pažymi, kad „nenustatytos apimties darbo sutartys sukuria papildomas prielaidas piktnaudžiavimui slepiant tikrąsias darbo apimtis ir šešėlinio darbo masto augimui“.

Tenka pripažinti, kad mūsų valstybėje, siekiant teigiamų permainų dažnai mėgstama ne pasinaudoti gerąja kitų šalių patirtimi, o norima sugalvoti, kaip manoma, vis kažką kitokio, įdomesnio ir, dažniausiai, deja, nereikalingo ar net žalingo.

Didžiojoje Britanijoje netyla diskusijos, kad reikėtų atsisakyti nenustatytos apimties darbo sutarčių, dar vadinamų nulinių valandų kontraktais, nes jų skaičius šalyje drastiškai išaugo ir atvėrė kelius darbdaviams piktnaudžiauti savo teisėmis išnaudojant darbuotojus.

Lietuvoje nutarta, kad nulinės sutartys yra labai reikalingos. Premjeras Algirdas Butkevičius po paskutinės politinės tarybos netgi pabrėžė, kad tokios sutartys neabejotinai pritrauks daugiau investuotojų, galimai net iš už Atlanto, todėl jos būtinai turi likti naujajame Darbo kodekse. Tiesa investuotojai apie tai, kad nulinės sutartys pritrauks jų investicijas, nežino…

Nenustatytos apimties darbo sutartis, tai tokia darbo sutartis, kai darbuotojas atvyksta dirbti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui atlyginti už faktiškai išdirbtą laiką. Siūloma nustatyti, kad Lietuvoje būtų numatytas minimalus darbo laikas – 8 val. per mėnesį, už kurį būtų mokama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas išdirbo tas valandas, ar ne.

Įvedus eurą, daugeliui Lietuvos žmonių gyvenimas iš tiesų pablogėjo, o statistika to nerodo, nes ji naudoja netinkamus vertinimo kriterijus. Taip LRT RADIJUI teigia finansų analitikas Valdemaras Katkus. Pasak jo, Konkurencijos taryba (KT) turėtų išsiaiškinti, ar prekybos centrai nepasinaudojo euro įvedimu, norėdami gauti didesnį pelną. KT pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas akcentuoja, kad tarybos kompetencija dėl kainų didėjimo ribota.

E. Šato teigimu, KT dirba pagal savo kompetenciją – esant įtarimams, tiria kartelius tarp įmonių, aiškinasi, ar jos nepiktnaudžiauja padėtimi, vertina ar išduoti leidimus įmonėms susijungti, prižiūri mažmeninės prekybos rinką.

„Kalbant apie galimą padidėjusių kainų reguliavimą, mūsų kompetencija ribota. Jeigu įmonės nepažeidžia konkurencijos įstatymo, erdvės veikti KT nėra“, – teigia E. Šatas.

Paklaustas, ar yra daroma pakankamai tyrimų, kad būtų išsiaiškinta, ar nepažeidžiami įstatymai, KT pirmininko pavaduotojas sako, kad tokių atvejų būna. Jis pateikia pavyzdį, kad neseniai buvo užfiksuotas pažeidimas, kai vienas duonos gaminių tiekėjas buvo sudaręs konkurenciją ribojantį susitarimą su vienu Lietuvos prekybos tinklu. Pasak E. Šato, KT nuolat vykdo mažmeninės rinkos stebėseną, o maisto prekių kainos yra viena prioritetinių sričių.

MDPS atstovas dalyvavo stebėtojo teisėmis atrankoje į Muitinės departamento Imuniteto tarnybos vyriausiojo tyrėjo (A lygis, 12 kategorija) pareigoms užimti. Įspūdį ir dirvą pamąstymams paliko komisijos narių vienas iš klausimų pretendentui: ,,Ar nebūtų sudėtinga atlaikyti neigiamą pareigūnų požiūrį?“. Jei toks klausimas iškyla, vadinasi konstatuojama, kad taip yra. Įdomu, ar kam nors iš vadovybės kyla klausimas, o kodėl taip yra?

MD vadovybės ramybė ir savimi pasitikinčios šypsenos, perša išvadą, jog neigiamas pareigūnų požiūris į Imuniteto tarnybą yra tam tikra prasme ,,GARBĖ“ ir pasididžiavimas tai tarnybai.

Grįžkime prie tikslo. Neabejotina, kad kiekvieno muitinės pareigūno tikslas- dorai ir sąžiningai dirbti Lietuvos valstybei ir nė kiek neabejojame, kad taip ir yra. Imuniteto tarnybos tikslas irgi turėtų būti dorai ir sąžiningai dirbanti Lietuvos muitinė. Jei visų tikslas vienas, kodėl gi yra priešprieša tarp Lietuvos muitinės pareigūnų ir Imuniteto tarnybos? Kodėl muitinės pareigūnai suskirstyti į ,,Mes“ ir ,,Jie“, suprask postų pareigūnai? Manyčiau, tai dar ankstesnio MD vadovo suformuoto požiūrio tąsa: ,,antrankių visiems užteks...“, o taip pat ir priemonės, kurias ši tarnyba naudoja lyg dirbtų su recidyvistais... O gal yra kitos priežastys? Tačiau vadovų pasididžiavimas tuo, kad į Imuniteto tarnybą postų pareigūnai žiūri neigiamai, kelia didelį nerimą. Baugu, bet tai labai primena vieną vaizdelį matytą televizijos ekrane apie Islamo teroristus- savimi pasitikintis žavus jaunuolis vienoje rankoje laikydamas automatą, o kitos rankos du pirštus iškėlęs "V" raidės forma, taria: ,,mes sunaikinsime visus netikėlius“. Jie irgi žino, kad jų bijo visas pasaulis ir tai juos tik pastiprina. O gal mes, Lietuvos muitinės pareigūnai, į Imuniteto tarnybos pareigūnus pradėkime žiūrėti su MEILE, su užuojauta ir su gailesčiu, gal tuomet jie supras, kad už gerus darbus (juk jie dirba gerus darbus?) žmogus turi būti paprasčiausiai gerbiamas?

„Seimas pritarė ilgalaikio darbo užmokesčio fondo steigimui. Dabar, darbdaviai, atleisdami darbuotoją, privalės sumokėti tik 1 atlyginimo dydžio išmoką-kompensaciją. Už pakankamą stažą, darbuotojas dar galės gauti papildomą išmoką iš naujai steigiamo fondo, tačiau ji bus ribojama – didesnį atlyginimą gaudavę iš darbo atleisti darbuotojai gaus mažesnę išmoką, nepriklausomai nuo jų anksčiau gaunamo atlyginimo“.

Svarstydamas naujojo Darbo kodekso siūlymus, kuriais, akivaizdu, siekiama tik pagerinti būtį verslui, Seimas atrado dar vieną motyvą sukurti eilinę biurokratinę įstaigą. Tiesiog šachmatų didmeistrio vertas ėjimas.

Tai yra, tas išeitines kompensacijas, kurias iki šiol mokėjo darbdaviai tiesiogiai atleidžiamiems darbuotojams, – Seimas nutarė pervesti dalimis į savo kuriamą „Ilgalaikio darbo užmokesčio fondą“, išlaikomą darbdavių įnašais, kuriuos pastarieji galės kompensuoti prailginta darbo savaite. Seimas gauna pinigų – darbdaviai baudžiauninkų. Projekte tas irgi yra. Tegu ir ne taip tiesiogiai, tačiau pagal faktą.

Išmokos iš to būsimojo fondo atleistiems iš darbo darbuotojams, bus mokamos tuo atveju, jei jie per tris mėnesius po atleidimo neįsidarbintų. Projektą rengusi Ūkio ministerija siūlo, kad nuo 5 iki 10 metų išdirbęs žmogus gautų 1 mėnesio atlyginimo dydžio išmoką, 10-20 metų – 2 mėnesių išmoką, o virš 20 – trijų mėnesių išmoką. Čia reikėtų suprasti, jog iki 5 metų stažą turintis žmogus negautų visiškai nieko.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is a Joomla Security extension!