V. Grigaravičius
paversta institucija, dirbančia pagal Vakarų standartus ir gerbiančia žmogaus teises, suprantančia demokratijos ir teisinės valstybės sampratą. Tačiau, deja, viskas pasidarė atvirkščiai - policija tapo keiksmažodžiu, valstybe valstybėje, kurioje pilietis tapo teisėsaugos struktūrų persekiojimo objektu, kurioje žmogaus likimą lėmė visagalė „operatyvinė pažyma“ ir policijos atsakingų pareigūnų pasakyti stebuklingi žodžiai: „Mes turime apie jus operatyvinės informacijos“ (visai kaip prie Stalino „troikos“), o nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modeliai tapo ne nusikaltimų išaiškinimo, bet nusikaltimų darymo per provokacijas mašina (aš labai gerai prisimenu mūšius Seime, kai tuometinis Seimo narys Romanas Sedlickas bandė Operatyvinės veiklos įstatyme padaryti pataisą - uždrausti provokacijas; ši pataisa vos nekainavo jam interpeliacijos, tačiau jo iniciatyvą palaikant tuometiniam vidaus reikalų ministrui Juozui Bernatoniui, dabartiniam vidaus reikalų ministrui Raimondui Šukiui per didžiulius vargus provokacijos sąvoka į Operatyvinės veiklos įstatymą buvo įvesta). Ir visa šita V.Grigaravičiaus kartu su prokuratūra bei teismais vykdyta politika atitolino Lietuvą nuo demokratinės bei teisinės valstybės statuso (nei Lukiškių tardymo izoliatoriuje, nei prokuratūrose, nei policijos komisariatuose ir areštinėse iki šiol nėra įrengti tardymo kambariai, kuriuose būtų sumontuota vaizdo ir garso įrašymo įranga, garantuojanti parodymų teisingumą ir sąžiningumą – kad „nuoširdus prisipažinimas“ nėra išgautas fizinių kankinimų ar psichologinio smurto būdu, kad, teikiant parodymus, įtariamąjį iš tiesų atstovavo advokatas (o ne advokatavo prokurorui). Ir šitos sistemos neįdiegimas bei tardymo slaptumas yra vienas iš kertinių policinės valstybės pamato akmenų).
Daugiau: "Karštas komentaras"
Daugiau: "Karštas komentaras"
