See other templatesSee other templates

Ponia Milda Dargužaitė, VšĮ „Investuok Lietuvoje” vadovė paskelbė, kad Darbo kodeksas – Tarybų Sąjungos palikimas ir juo skriaudžiami darbuotojai. Autorė kviečia reikalauti esminės Darbo kodekso reformos, nes nustatė jo panašumą į „1973 m. Tarybų Sąjungos Respublikos darbo įstatymų kodeksą“.

Prisipažinsiu, neskaičiau Tarybų Sąjungos kodeksų, tačiau nenustebčiau Stalino konstitucijoje radęs daugumą universalių žmogaus teisių. Ir ką? Ar tuomet, demokratinės visuomenės, turėtume jas išbraukyti iš savųjų?

Toli gražu ne „kietais“ argumentais vertas diskusijos p. M. Dargužaitės rašinys. Tačiau jis tikrai geras tuo, kad bent išvardija, kas tame „Tarybų Sąjungos palikime“ jai nepatinka. Kiti kalbėtojai ta tema paprastai apsiriboja monotonišku „darbo santykių liberalizavimo“ termino kartojimu.

Taigi, autorei nepatinka, kad darbdaviai „negali įdarbinti tinkamų darbuotojų ir atsisveikinti su tinginiais, atleisdami potencialiai piktybišką darbuotoja turi nuskriausti pavyzdinius, turi globoti 10 socialiai jautrių darbuotojų grupių, nėra galimybių sezoniniam, teminuotam darbui ir viršvalandžiams.” Ką gi, tai išgirdus, susidaro įspūdis, kad p. M.Dargužaitė gal ir teskaitė tik tarybinį ar dar kokį, bet tikrai ne Nepriklausomos Lietuvos Darbo kodeksą (DK). Pažiūrėkime nuosekliau.

Anot p. M. Dargužaitės „ darbdaviai turėtų turėti galimybę įdarbinti sau tinkamiausius darbuotojus, atsisveikinti su tingiais ar kompetencijas neatitinkančiais“.


Įdomu būtų, jei autorė gebėtų rasti DK straipsnius, kurie tokią galimybę iš darbdavio atima? O štai priešingas straipsnis yra: „136 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo“. „Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo: kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos; kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas“. Taigi, ar DK nedraudžia atsisveikinti su tinginiais? Tiesa, tinginystę reikia parodyti, nepakanka susapnuoti blogą sapną. Ir tai yra gerai.

Be to, yra ir DK 129 straipsnis. „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės“. „Darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe.“ Dar daugiau, darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta ir su taip vaidinamais sociali jautriais darbuotojais „jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.“ Kur čia yra suvaržymas atleisti darbuotoją, kai tai yra reikalinga darbdavio interesams? Dėl kokio vargšo darbdavio rauda autorė? Ar norėtųsi be jokių priežasčių – tik todėl, kad šiąnakt pilnatis?

M. Dargužaitei nepatinka, kad „naujas Darbo kodekso dokumentas išsaugojo 10 socialiai jautrių darbuotojų grupių apibrėžimus ir atitinkamai išreiškė darbdavių apribojimus šių grupių atžvilgiu. Pavyzdžiui, pagal šį saugomų grupių sąrašą negalima atleisti jaunimo iki 18 metų.“

Tačiau štai kas teigiama DK 135 straipsnyje: „Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius“. „Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis...“ ir kt.

Darbo kodeksas kalba apie tai, kad jei reikia sumažinti darbuotojų skaičių, taikoma pozityvioji diskriminacija, saugomi socialiai silpnesni, bet ne mažiau kompetentingi, ne mažiau darbštūs. Tą atviru tekstu teigia tas pats DK: „Pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

Jeigu norima atleisti darbuotoją dėl jo nekompetencijos, dėl nepajėgumo ar nenoro dirbti, yra kiti, straipsniai. Kokiame kodekse autorė sugebėjo perskaityti, kad negalima atleisti nekompetentingo jauno, seno ar neįgalus žmogaus?

Dar vienas M.Dargužaitės atradimas, kad „įmonės, paklūstančios darbo rinkos reguliavimui, yra priverstos skriausti savo pavyzdinius darbuotojus, nes turi išmokėti 6 mėn. atlyginimą potencialiai piktybiškam darbuotojui“.

DK 140 straipsnyje numatyta, kad nutraukus darbo sutartį „darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės“ darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išdirbus daugiau kaip du šimtus keturiasdešimties mėnesių, išmokama šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

Apie kokia išmoką „potencialiai piktybiškam darbuotojui“ kalba autorė, jeigu DK kategoriškai nurodo - „kai nėra darbuotojo kaltės“.

O jeigu atleidžiamas geras darbuotojas vien todėl, kad darbdavys keičia savo planus, ar tikrai 6 mėn. atlyginimų išmoka išdirbus 20 metų, sukelia žemės drebėjimą? Atsakingam darbdaviui tereikia kas mėnesį atidėti po 2,5 proc. darbuotojo algos, kad ta išmokai reikalinga suma susikauptų ir nereikėtų jokių advokatų iš Ūkio ministerijos kontoros. Įdomu, kaip darbdaviai šalyse, kuriose darbo santykiai neturi Tarybų Sąjungos palikimo, geba darbuotojams sukaupti išmokas ne 6 mėn., bet pensijai iki gyvos galvos? Ir tokios šalys vis tiek lyderiauja konkurencingumo lentelėse.

Nebevarginsiu skaitytojo įrodinėjimais, kad DK kritikė pasiklydo neradusi straipsnių dėl sezoninės ar terminuotos darbo sutarties. Pažvelkime į argumentus, kuriais bandoma įrodyti, kad Lietuvos Darbo kodeksas blogas, nors, kaip parodėme aukščiau, didelė abejonė, kad jį kritikos autorė skaitė.

Tie argumentai – iš „Investuok Lietuvoje“ užsakytos apklausos apie Lietuvos darbo rinką. Nenuostabu, kad apklausos rezultatai pagal principą - „ką paklausi, tą ir gausi“. „68 proc. darbuotojų ir bedarbių teigė, kad didesnis atlyginimas jiems buvo svarbiau nei didesnės socialinės garantijos“ – jeigu svarbiau atlyginimas, iš to neseka, kad nesvarbu socialinės garantijos. Juo labiau iš to neseka, kad iš DK išbraukus socialines garantijas, į jį įrašys atlyginimo dydį. „79 proc. apklaustųjų teigė, kad jie dirbtų sezoninį arba laikiną darbą, jei tai sudarytų galimybes užsidirbti“. Ir kas iš tokio atsakymo apklausoje? Ar tokiomis apklausomis Ūkio ministerijos antrinė įstaiga ieško 112 ir 113 Darbo kodekso straipsnių, kurie atitinkamai skirti sezoninio ir laikino darbo sutartims?

Toli gražu Darbo kodekso nelaikau šventraščiu, galimi įvairūs darbuotojų socialinės apsaugos instrumentai. Tačiau klaidinantis jo turinio skleidimas nė kiek neprisidės prie Lietuvos konkurencingumo stiprinimo. Pasaulio šalių konkurencingumo reitingai sudaromi remianti oficialia statistika ir apklausų duomenimis. Kai dešimtmetį žiniasklaidoje veši demagogija apie neva neįmanoma darbuotojų samdymą ir atleidimą Lietuvoje, nenuostabu, kad indoktrinuoti respondentai atitinkamai atsako į anketų klausimus, to kritikuojamo Darbo kodekso net neatsivertę. Neskleisdami nepagrįstų gąsdinimų savo žmonėms, mažiau klaidinsime ir užsienio investuotojus.

Prof. dr. Romas Lazutka, ekonomistas ir sociologas, delfi.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is developed by Dean Marshall Consultancy Ltd