See other templatesSee other templates

„Seimas pritarė ilgalaikio darbo užmokesčio fondo steigimui. Dabar, darbdaviai, atleisdami darbuotoją, privalės sumokėti tik 1 atlyginimo dydžio išmoką-kompensaciją. Už pakankamą stažą, darbuotojas dar galės gauti papildomą išmoką iš naujai steigiamo fondo, tačiau ji bus ribojama – didesnį atlyginimą gaudavę iš darbo atleisti darbuotojai gaus mažesnę išmoką, nepriklausomai nuo jų anksčiau gaunamo atlyginimo“.

Svarstydamas naujojo Darbo kodekso siūlymus, kuriais, akivaizdu, siekiama tik pagerinti būtį verslui, Seimas atrado dar vieną motyvą sukurti eilinę biurokratinę įstaigą. Tiesiog šachmatų didmeistrio vertas ėjimas.

Tai yra, tas išeitines kompensacijas, kurias iki šiol mokėjo darbdaviai tiesiogiai atleidžiamiems darbuotojams, – Seimas nutarė pervesti dalimis į savo kuriamą „Ilgalaikio darbo užmokesčio fondą“, išlaikomą darbdavių įnašais, kuriuos pastarieji galės kompensuoti prailginta darbo savaite. Seimas gauna pinigų – darbdaviai baudžiauninkų. Projekte tas irgi yra. Tegu ir ne taip tiesiogiai, tačiau pagal faktą.

Išmokos iš to būsimojo fondo atleistiems iš darbo darbuotojams, bus mokamos tuo atveju, jei jie per tris mėnesius po atleidimo neįsidarbintų. Projektą rengusi Ūkio ministerija siūlo, kad nuo 5 iki 10 metų išdirbęs žmogus gautų 1 mėnesio atlyginimo dydžio išmoką, 10-20 metų – 2 mėnesių išmoką, o virš 20 – trijų mėnesių išmoką. Čia reikėtų suprasti, jog iki 5 metų stažą turintis žmogus negautų visiškai nieko.


Šiuo metu, pagal dabar galiojančius įstatymus, darbdavio iniciatyva atleidžiamam darbuotojui, nesant darbuotojo kaltės, remiantis LR Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 2-u punktu, esant 3 metų darbo stažui, darbdavys sumoka 3 mėnesių išeitinę kompensaciją. Ir didėjant stažui išmokos dydis auga – iki 6 mėnesių.

Lietuvoje, kaip ir žada Seimas, iš tiesų atsiras papildomų darbo vietų – t. y. dar viena, valdžios struktūrų sukurta biurokratinė įstaiga (fondas), imituojanti darbinę veiklą, nekurianti jokios pridėtinės vertės, tačiau intensyviai deginanti mūsų visų pinigus. Kas joje dirbs? – Manau atsakymas visai nesudėtingas – kiekvienas gali sau atsakyti pats.

Ir atlyginimai tiems, dirbantiems tame fonde bus mokami už tai, kad jie spręs – kam mokėti papildomą išeitinę kompensaciją, o kam ne (išmokos bus skiriamos ne kiekvienam). Labai atsakingas ir reikalingas valstybei darbas, kurį anksčiau visai sėkmingai atlikdavo darbdaviai visiškai nemokamai ir be jokio vargo, kadangi atleistųjų būdavo vos vienas kitas… Kaip ir dabar – bus vienas-kitas.

Šiandien mes neturime 8 milijonų €u atlyginimų mokytojams, tačiau mažiausiai dvigubai tiek atrasime (Seimas atras) minimo fondo darbo užmokesčio fondui.

Seimas tikina, kad darbo santykiai taps lankstesni, nors iš tiesų lenkiamas čia tik dirbantysis, matyt tikrinant kiek gali atlaikyti jo stuburas.

Ir dar vienas dalykas apie kurį nėra kalbama. Anksčiau, pakankamą darbo stažą turėjęs žmogus galėdavo gauti iki pusės metų (6 mėn) dydžio išeitinę kompensaciją, jei būdavo atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva ir nesant jo kaltės, ir turėdavo kur kas didesnes galimybes susirasti kitą darbą, bent maždaug atitinkantį jo lūkesčius.

Dabar gi, jis turės tik mėnesį susirasti naujam darbui (tik tiek pinigų jam bus išmokėta), kas faktiškai nėra realu visomis prasmėmis, – tie kas ieškojo darbo patvirtins mano teiginį. Aš nekalbu apie darbus, kur mokami minimalūs atlyginimai. Žmogus bus priverstas griebtis bet ko, kad tik išgyvent.

Tad faktiškai naujasis Seimo nutarimas sukuria milžinišką spaudimo įrankį darbdaviams savo darbuotojų atžvilgiu – „jei tu nesutiksi su mano reikalaujamomis sąlygomis (sakykime dirbti 60 val į savaitę), aš tave išmesiu iš darbo ir tu galėsi palaidoti savo gyvenimo kokybę“.

Dėl įvairių-įvairiausių tokio pobūdžio fondų, kurie kaip vampyrai čiulpia pinigus iš finansinės sistemos, patys nieko valstybei neduodami, ir kurių beveik niekas nekontroliuoja (primenu IAE uždarymo fondą, IAE uždarymo socialinių pasekmių fondą, „Bankų indėlių draudimo fondą ir t.t.), o jei kontroliuoja – tai kaip taisyklė tik valdantieji, nuostolingų įstaigų, įmonių, įkurtų siekiant kažkokios mistinės „nepriklausomybės“ (kaip „Independence“), o realiai pasiekiant tik finansinį įsiskolinimą (nes dujos ir toliau perkamos iš GAZPROM), – Lietuva nenumaldomai grimzta į dugną visomis prasmėmis, joje nuosekliai blogėjant dirbančiųjų gyvenimo sąlygoms.

Ir, nors didžiausias kiekvienos valstybės turtas yra ne technologijos, ne pinigai ir ne auksas, o jos žmonės, kuriantys ir statantys jos gyvenimo pagrindus, – panašu, jog Seimas kažkodėl pamiršo šią aksiomą. O gal niekada jos ir nežinojo?

Pasiruoškime grįžimui į baudžiavos įteisinimo laikus, nes ši Seimo priimama nuostata stipriai mažinanti išeitinių kompensacijų dydį dirbantiesiems, tiesiogiai apriboja jų pasirinkimo laisvę ir galimybę ginti savo teises prieš darbdavį. Tiesą sakant ir tų teisių, kurios dar bus paliktos, jau nelabai kas išdrįs ginti, esant grėsmei tokiomis sąlygomis netekti darbo.

Tuo pačiu, Seimo patvirtinta nuostata padidina bankų atimamo nekilnojamo ir kitokio turto atvejų skaičiaus didėjimo riziką, kai žmonės įsigiję nekilnojamą turtą su banko kreditu ir praradę darbą, nesugebės per tokį trumpą laiko tarpą susirasti pakankamai apmokamo kito darbo, kad toliau tęstų kredito įmokas. 1 mėnesio išmoka leidžia apmokėti tik vieną įmoką bankui.

Tikėtina, jog užsienio bankai nuosekliai trauksis iš Lietuvos, nes joje mažės norinčių rizikuoti ir imtį kreditus žmonių, būtent dėl neatsakingų Seimo priimamų sprendimų politikos. Juk kreditai imami tikint rytdiena.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog mūsų Seimas, pats to nenujausdamas gieda gulbės giesmę, diriguojant nematomam, tačiau pakankamai galingam dirigentui, puikiai numatančiam įvykių vystymosi perspektyvą, ir „step by step“ vedančio valstybės elitą link logiško finalo. Matyt pastarasis savo užduotį jau atliko ir yra nebereikalingas, tačiau dėl savo ribotumo to suvokti negali.

Kodėl užsimenu apie dirigentą? – Todėl, kad joks sveiko proto Seimo narys nepasirašytų po tokiais projektais ir juolab, už juos nebalsuotų, žinodamas jų „populiarumą“ visuomenėje ar sugebėdamas numatyti tokių sprendimų pasekmes. Tą gali daryti tik kompromato prispausti ir neturintys kitos išeities žmonės, arba paprasčiausiai nesiorientuojantys situacijoje ir nesugebantys numatyti pasekmių. Ir tuo ir kitu atveju reikalingas kažkas, kas priima sprendimus ir prastumia juos Seime.

Čia kyla tik klausimas – ar mes tokio finalo norime, ir ar esame jam pasirengę, nes, kaip žinia – „šventa vieta ilgai tuščia nebūna“, todėl, jei jam (tam finalui) nebus paruošti lojalūs valstybei žmonės, visiškai suvokiantys kas vyksta, ir svarbiausia – ką būtina daryti pirmoje eilėje, vėl, kaip ir Ukraina šiandien, atsidursime ten pat iš kur taip stengiamės ištrūkti šiandien.

Laikas prisiimt atsakomybę ir aiškiai – tiesiai ir nedviprasmiškai įvardinti būsimą valstybės vystymosi kryptį bei gaires, priimtinas visuomenei. Ar mes eisime kapitalo stiprinimo, ar socialiai orientuotos politikos visuomenės atžvilgiu kryptimi. Nacionalinio intereso kryptimi, išsaugant visuomenę kaip vienetą. Kuriantį gerovę valstybėje vienetą. Kaip bebūtų – tai bus mūsų pasirinkimas.

Mūsų (ne mūsų?) Seimas tą jau pasirinko – atstovauti kapitalą, dabar mūsų eilė.

Aš šiame straipsnyje nenurodysiu konkrečių to būsimo pasirinkimo gairių, nes ne tai yra šio straipsnio tikslas, tačiau prie logiško atsakymo eina kiekvienas, kuris mato, kas vyksta valstybėje ir bent kažkiek suvokia kaip tą reikėtų vertinti. Telieka tik to suvokimo pagrindu ieškoti bendraminčių ir telktis, siekiant apibrėžti ir įgyvendinti iš to suvokimo kylančias valstybės vystymosi vizijas.

Arvydas Daunys. Asociacija „Nacionalinis interesas“, interesas.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!