See other templatesSee other templates

Supratau, kad LLRI prezidentas Ž.Šilėnas savo straipsniu Delfi.lt tinklapyje sureagavo į mano išsakytas mintis dėl užsieniečių atsivežimo taisyklių liberalizavimo ir tokio Lietuvos pramoninkų konfederacijos siekio. Iš LLRI prezidento lūpų vėl girdėti tas pat virkavimas dėl „sudėtingų, varginančių ir ilgų procedūrų. Ir nesvarbu ar tu baltarusis, ar amerikietis“. Argi reikia aimanuoti dėl to, kad Lietuva palengva tampa vis labiau panašesnė į tikrą ES valstybę? Gal, LLRI norėtų, kad ji pavirstų praeinamuoju kiemu?

Buvau apkaltintas tokio „biurokratizmo“ gynimu, „pasenusiomis klišėmis, stereotipais ir į paviršių prasimušančiomis nacionalistinėmis – socialistinėmis aliuzijomis“. Ką gi, skolą grąžinu ta pačia valiuta: propaguodamas savo ideologiją, LLRI niekada neatstovavo Lietuvos valstybės interesams. LLRI iš principo yra bet kurios valstybės priešas, atstovaujantis ir pataikaujantis tik tarptautiniam kapitalui. Tai XXI amžiaus naujos kokybės internacionalizmas, kuriam suteiktas globalizmo pavadinimas. Pagal savo ideologiją LLRI atstovauja kraštutinei dešiniajai politikos srovei, propaguojančiai ekstremistinį laukinį ekonominį liberalizmą. Jo atstovai puikiai sugeba „įsitrinti“ į valstybės aparatą (kaip samdomi „ekspertai“) ir dalyvaujant įvairiose darbo grupėse kenkti valstybei („Sodra“, privatūs pensiniai fondai, darbo įstatymų liberalizavimas, valstybės funkcijų privatizavimas, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos, švietimas, o gatvėmis viešai traukiamas „mokesčių akmuo“, kaskart tarsi kokiu gyvybės balzamu pagirdantis šešėlinę ekonomiką ir dar daug daug kitų dalykų). Ir baigdamas šią temą dar norėčiau paklausti: o iš kokių lėšų yra apmokami šios penktosios kolonos žygiuotojai – ar ne mokesčių mokėtojų? Tai būkit lojalūs savo darbdaviui. Kokį pavyzdį rodote kitiems?

Migracijos klausimai yra žymiai sudėtingesni, nei rašo ir supranta LLRI prezidentas. Štai, jis cituoja mano straipsnyje suformuluotą mintį, pavadintą „pamąstymu“: “Vakarų šalys <…> didėjant nedarbui pirmiausiai skatindavo išvykti imigrantus“. O po to jis daro išvadas, kad „jei ne lietuvių tautybės asmenims bus leista dirbti Lietuvoje, mūsų laukia pražūtis“. Tokių minčių mano straipsnyje nebuvo. Bet tebūnie tai bus palikta jo sąžinei, nors su nedidele šio teiginio dalimi aš sutinku – juk valstybė tam ir egzistuoja, kad pirmiausiai pasirūpintų savo piliečiu.

O dabar apie faktus. Jau 15 metų skaitau visą man prieinamą informaciją apie migracijos procesus pasaulyje. Štai 2009 metais, prasidedant ekonominei krizei, spauda informuoja apie priemones, kurių imasi įvairių ES šalių vyriausybės. Spaudoje konkrečiai kalbama apie Ispaniją ir Čekiją, kurios, mažindamos kylantį nedarbą, ėmėsi netradicinių priemonių: siūlė imigrantams, pasižadėjusiems negrįžti, nupirkti lėktuvo bilietus į kilmės šalį ir dar, kaip kompensaciją, pridėjo nuo 300 iki 500 Eurų kiekvienam išvykstančiam. Kaip matot, tai ne pamąstymas, o akivaizdi realybė… Kiekviena šalis į sunkumus reaguoja taip, kaip sugeba. Nežinau, kur tuo metu buvo LLRI auksiniai „ekspertai“, bet atėjus krizei, kažkodėl nei vienas jų nepasiūlė vyriausybei naudotis ES fondais, iš jų lėšų pridedant pusę darbo užmokesčio darbuotojams ir taip padėti Lietuvos darbdaviams išsaugoti darbo jėgą Lietuvoje, kaip kad darė Vokietija? Juk vien dėl to per keturis krizės metus Lietuva prarado virš 200 tūkst. žmonių. O juk tai ne kas kita, kaip milžiniškas valstybės investicijų praradimas! Kaip žinia, Europos istorija žino įvairių bandymų sugrąžinti imigrantus namo. Štai bu­vęs Vo­kie­ti­jos kanc­le­ris Hel­mu­tas Koh­lis no­rė­jo iš­siųs­ti iš ša­lies pu­sę tur­kų imigrantų. Šią min­tį jis ap­ta­rė su bri­tų prem­je­re Mar­ga­ret That­cher per su­si­ti­ki­mą Bo­no­je 1982 me­tais. Vo­kie­ti­jos va­do­vas sa­kė, kad tur­kai “pra­stai in­teg­ruo­ja­si”. Jis par­eiš­kė M.That­cher, kad no­rė­tų per­pus su­ma­žin­ti jų skai­čių ša­ly­je per ket­ve­rius me­tus. Kanc­le­ris ne­ga­lė­jo taip at­vi­rai to sa­ky­ti vie­šai, po­kal­bio de­ta­lės pa­aiš­kė­jo iš­slap­ti­nus kon­fi­den­cia­lius do­ku­men­tus, ku­riems su­ėjo se­na­tis…

Ir kitame savo tvirtinime Ž.Šilėnas yra labai netikslus. Aš nepamiršau ir puikiai žinau, kad ES erdvėje egzistuoja laisvas asmenų judėjimas, bet… ne užsieniečiams, kaip tvirtina LLRI prezidentas, o ES valstybių piliečiams. Trečiųjų šalių piliečių atvykimą, buvimą, gyvenimą (laikiną ir nuolatinį), darbą, prieglobsčio suteikimą , ES piliečių teisinę padėtį, užsieniečių judėjimą ir išvykimą visose ES šalyse reglamentuoja Užsieniečių teisinės padėties įstatymai. Tai unifikuoti teisės aktai, numatantys vienodas prašymų pateikimo institucijoms, nagrinėjimo juose, sprendimų priėmimo bei apskundimo tvarką, ribinius terminus ir kitus klausimus. Todėl mūsų darbdaviams dėl šių biurokratinių reikalavimų nebūtina „piarintis“ Vilniuje. Geriau ieškotų kontaktų ir bendraminčių su kitų ES šalių darbdavių organizacijomis ir dirbtų Briuselyje.

O dabar apie laisvą asmenų judėjimą ES. Laisvas – reiškia vykdomas savo noru, laisva valia. Paklauskit mūsų emigrantų: devyni iš dešimties jums patvirtins, kad iš Lietuvos išvažiavo ne savo noru, o buvo iš jos išspirti, po to kai įsitikino, jog šios valstybę valdantiems politikams jie yra nereikalingi ir svetimi. Tai apie kokį laisvą asmenų judėjimą čia galima kalbėti? Tai labiau primena ekonominę migraciją, kuri pagal savo formą ir yra prievartinis aktas, lygiai toks pat, kaip persikėlimas į saugesnę vietą bėgant nuo karo ar žemės drebėjimų. Skirtumas čia yra tik išvijimą iš šalies inicijavusiame šaltinyje. O gal, tvirtinsite, jog čia yra laisvas asmenų judėjimas, nes niekas žmonių per prievartą iš gyvenamosios vietos nevaro? Šioje vietoje visiškai sutinku su Popiežiumi Benediktu XVI, suformulavusiu ir pabrėžusiu pirmapradę žmogaus teisę neemigruoti, t.y. teisę gyventi savo gimtojoje šalyje. Jeigu mūsų dievobaimingi politikai vadovautųsi Dievo ar jo vietininko žodžiais, padėtis Lietuvoje būtų kitokia.

O dabar pabandysiu atsakyti ta pačia eile, kaip tą savo straipsnyje daro LLRI prezidentas Ž.Šilėnas.

Pirma, jis tvirtina, kad Dėl draudimų kenčia ir žmonės, ir šalis (Autorius turi omenyje draudimus atvykti į Lietuvą). Na, norėčiau, kad būtumėt tikslesnis ir išvardintumėte teisės aktus, kuriais vyriausybė draudžia atsivežti trečiųjų šalių piliečių? Draudimų nėra. Yra nustatyta tvarka, pagal kurią galima atsivežti trūkstamą darbo jėgą. Jūs pykstate dėl tvarkos ar dėl to, kad trečiųjų šalių piliečiai, konkuruodami dėl laisvos darbo vietos, atsiduria tik trečioje eilėje? Bet tai natūralu, Lietuvos valstybė ir ES gina savo darbo rinką. Laisva darbo vieta pirmiausiai turi būti pasiūlyta Lietuvos piliečiui, po to ES piliečiui ir tik po to – trečiosios šalies piliečiui. Ir tai – ne Lietuvos sugalvota, o toks yra ES teisės aktų reikalavimas. Jeigu būtų kitaip, pats ES egzistavimas jau seniai būtų tapęs istorija. Nepamirškite, dabar apie 85 proc. prašymų išnagrinėjami per 1 mėn. (Mėlynoji kortelė, taikoma aukštos kvalifikacijos darbuotojams). Manau, reikia turėti sąžinės, kad po viso to ir toliau eskaluotum šią temą. Nesigilinsiu į pateiktą D.Britanijos pavyzdį, nes britų darbdaviai emigrantus priiminėjo ne į britų paliktas darbo vietas, o į naujai sukurtas, ne taip, kaip dėl emigracijos ištuštėjusioje Lietuvoje. Todėl ir D.Britanijos BVP augo. Taip pat nesigilinsiu ir į esamą liūdną praktiką, kiek mokesčių už emigrantą ir už vietinį darbuotoją valstybei sumoka darbdavys Lietuvoje. Turėjau labai neigiamą tokio palyginimo patirtį.

Antra. Nelegalūs imigrantai mažiau apsaugoti. Džiaugiuosi, kad nors čia nuomonės sutampa.

Trečia. Kvalifikuoti savo ar kitos šalies specialistai – vertybė. Krokodilo ašaros. Kai savus specialistus kartu su politikais vijot iš Lietuvos, tuomet nevirkavot. Valstybė leidžia: vežkitės kvalifikuotus specialistus sau į sveikatą. Anksčiau leidimai buvo išduodami per 2 – 3 mėnesius (nors darbdaviai verkė, kad reikia laukti 6 mėn.), dabar – per 1. Ir specialistas gali atvykti kartu su šeima. Tik mokėkite atlyginimą tokį, koks nustatytas įstatyme (2 VDU), kad atnaujinant Leidimą laikinai gyventi, nereikėtų rankų laužyti dėl nesumokėtų mokesčių į valstybės biudžetą ar Sodrą. Nenorom kyla klausimas: ar būtų emigravę iš Lietuvos tautiečiai, jeigu jiems darbdaviai būtų mokėję?

Ketvirta. Daugiau dirbančiųjų tik skatintų ekonomikos augimą. Atleiskit, bet sutikdamas su šiuo tvirtinimu, niekaip negaliu suprasti įgyvendinimo būdo: kam šiam ekonomikos skatinimui yra reikalinga atsivežtinė darbo jėga, jeigu savų bedarbių turime beveik 200 tūkst.? Jeigu jūs negalit atsakyti, atsakysiu į šį klausimą aš. Dabartinės laisvos darbo vietos yra skirtos kvalifikuotai darbo jėgai, tik siūlomas atlygis už darbą jose yra minimalus arba nedaug jį viršijantis. Vietiniai už MMA dirbti jo jau nesutiks, o atvykėliai dirbs, nešdami darbdaviui papildomą pelną. Štai kodėl LLRI prezidentas reikalauja atverti sienas. Užtikrinus darbdaviams pelną, toliau ir dabartinėse darbo vietose bus galima išsaugoti esantį atlyginimų status quo. Priešingu atveju teks iš naujo Lietuvos darbo rinkoje peržiūrėti visų atlyginimų skalę – nuo apačios iki pat viršaus, įvertinant naujai kvalifikuoto darbo vertę ir jį atitinkantį atlyginimą. Šioje vietoje akivaizdžiai susikirto verslo (pelnas bet kuria kaina) bei valstybės (kova su šešėliu, socialinė politika mažinanti nedarbą) interesai. Nusiramint valstybė galėtų, jeigu nedarbas Lietuvoje siektų 3 – 4 proc. Tai ir būtų tie zuikiai, kuriuos turėtų vežti valstybė pagal jai numatytus įsipareigojimus visuomenei. Ir tai būtų tie, kurių privatus sektorius nevežtų, kaip rašo R.Vainienė viename iš savo straipsnių.

Penkta. Žemos kvalifikacijos imigrantų antplūdžio baiminamasi nepagrįstai. Sutikčiau su LLRI prezidentu, jeigu Lietuvoje būtų sutvarkytas vienas dalykas: už kvalifikuotą darbą darbdaviai nemokėtų darbo atlyginimo, kurio dydis kaip už nekvalifikuotą darbą. Štai, kuomet už tikrai nekvalifikuotą darbą bus mokamas tikras MMA, o toliau atlyginimų srityje laipsniškai ir proporcingai viskas eis į viršų, tuomet valstybė ir nebijos žemos kvalifikacijos imigrantų antplūdžio. Dar atsižvelkit į tai, kad ne valstybės, o privačiame sektoriuje atliekamų machinacijų pasėkoje atsirado šešėlinis sektorius, kuriame dingsta trečdalis Lietuvos BVP (net pavydas paima pagalvojus: trečdaliu didesnės pensijos, trečdaliu didesnis sveikatos apsaugos ar kultūros finansavimas!). Negi valstybė turi būti suinteresuota didinti šešėlinį sektorių arba tenkinti jai nenaudingus „geradarių“ pasiūlymus?

Šešta. Darbo vietų iš vietinių niekas neatims. Prezidente, jūs pats tikite tuo, ką rašote? Tautos išmintis sako, kad drumstame vandenyje visuomet lengviau žuvį gaudyt. Prie esančio nedarbo, jūs siūlote dar sukurti ir užsieniečių darbo rinką Lietuvoje, ne tik su dirbančiais užsieniečiais, bet ir laikinai nedirbančiais (ieškančiais darbo), su savais bedarbiais bei išlaidomis jų socialinėms, švietimo, sveikatos ir kultūros reikmėms, t.y. integruoti į bendrą valstybės gyvenimą? Valstybė dabar saviems nesukrapšto būtinų lėšų. O gal darbdaviai jau yra pasirengę mokėti už atsivežamą užsienietį užstatą valstybei, kuris būtų naudojamas jo integracijai (čia nekalbu apie kvalifikuotą darbo jėgą)?

Septinta. Užsieniečiai padėtų užpildyti laisvas darbo vietas. Jūsų žodžiais tariant, Lietuvoje beveik kas penktas darbo rinkos dalyvis yra tinginys, nes „nenori, nemoka ir aplamai yra fiktyvus bedarbis, kuris jau niekam netinka“. Tai ką: emigruotų dar ir jie – ir Lietuvoje jau būtų rojus, o LLRI būtų įvykdžiusi savo misiją? Na, padarykit nors vieną gerą darbą Lietuvai: lai jūsų institutas pasiūlo kaip sugrąžinti šiuos žmones į pilnavertį ekonominį, socialinį ir kultūrinį šalies gyvenimą. Gal iš naujo įpūstumėt gyvybės ugnį Lietuvos darbo rinkoje? Siūlydamas specialistams iš užsienio dirbti tose pozicijose, kuriose dabartiniai bedarbiai vis vien nedirbtų, iš esmės siūlote viską palikti po senovei, nieko nekeičiant ir net nesiskaitant su tuo, kad valstybės išlaidos užsieniečių integracijai turės ženkliai didėti. Kieno sąskaita?

Aštunta. Lietuva nėra populiariausia kvalifikuotų specialistų kryptis. Aš suprantu, kad argumentus yra sunku suformuluoti, todėl jų kartojimas sudaro solidumo vaizdą. Žinau, jog kartais ir skaitmeninė technika sutrinka, o dabar kartojatės lyg užsikertanti sena vinilinė plokštelė. Įtikinėkite ir vežkitės tuos kvalifikuotus specialistus. Kur problema?

Devinta. Imigracija padeda užpildyti profesinio švietimo spragas. Šūvis Dievui į langus. Demagogija. Vėl: kas, kur ir kam neleidžia atvykti į Lietuvą? Konkuruojant dėl gerų darbuotojų iš kitur, visų pirma reikia mokėti gerbti savus žmones ir savo darbo jėgą. Jūs nepastebit, kad šiame straipsnyje, kaskart vis niekinate savo tautiečius, kurie jūsų ir jūsų bendraminčių yra išvadinti tinginiais, nenorinčiais dirbti. Kodėl emigravę, jie staiga pavirsta kuo geriausiais specialistais svetimose šalyse? Priminsiu, visose profesinio rengimo lygiuose dirba komisijos, kuriose yra ir Lietuvos darbdavių atstovai. Ar jie nemoka, ar nežino tikrojo savo atstovaujamų darbdavių poreikio naujai darbo jėgai, jeigu kasmet vis gaunama tokia darbo jėgos poreikio disproporcija? Aš manau, jog viskas yra daug paprasčiau: mūsų darbdaviai arba nenori, arba nemoka planuoti savo verslo. Todėl jiems ir darbo jėga yra reikalinga „jau vakar“, o ne po trijų ar keturių mėnesių, kaip kad normaliame pasaulyje. Būtent iš čia eina tas nuolatinis valstybės presingas, reikalaujant iki absurdo trumpinti Leidimų gyventi išdavimo terminus, net visuomenės saugumo sąskaita.

Tai ko reikia Lietuvos darbdaviams ir jų ideologams: pigios darbo jėgos, t.y. papildomo pelno, nežiūrint į galimą naują chaosą darbo rinkoje ar kvalifikuotų specialistų? Stebėkime, kaip į šiuos norus reaguos valdantieji.

* LLRI - santrumpa reiškianti pavadinimą "Lietuvos laisvosios rinkos institutas".

Dainius Paukštė

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!