See other templatesSee other templates

Kovo 11-ąją įprasmina ne kalbos, bet žmonės. Paprasti Lietuvos žmonės. Neišsibėgioję. Išlikę. Iškentę visus mūsų valstybės viražus, miražus, reformas, šuolius. Tad visų pirmiausia mūsų valstybė yra jos piliečių kantrumas. Kantriai tikėtis. Saikingai džiaugtis. Kantriai laukti, kol valdžia ir tave pastebės. Ar bent turėti iliuziją. Kad kada nors išsirinksi rinktinius protus. Ypatingą politinę rinktinę. Ar būna tokių ypatingų rinktinių? Turbūt ne. Bet Kovo 11-osios žmogus pats yra ypatingas. Galbūt jis švenčia ne Vilniuje. Mažame provincijos miestelyje, vienkiemyje. Kur gal niekas jo iškeltos valstybinės vėliavos net nemato. Bet jis, tas Kovo 11-osios žmogus, vis vien pagerbia Lietuvą. Savo valstybę. Nes kas ta valstybė be ją palaikančio žmogaus? Tik ne visada žinai, kaip ją laikyti. Kaip sulaikyti. Neišjungti mintyse kaip televizoriaus.

Kovo 11-osios žmogus vis dar bando netapatinti savo valstybės su valdžia. Nors kartais vis vien sutapatina. Turi tokią silpnybę. Ir tada pastebi komišką reiškinį. Politikai, tarsi balionai, jau 26 metus vis labiau kyla į orą. Ir toje orinėje fazėje vis dažniau prabyla tuščiais, aptakiais žodžiais. Pasakose lekioja aitvarai, per uraganus - stogai, traktoriai. O Lietuvoje, prieš 26 metus patyrusioje istorinį atkurtos Nepriklausomybės stebuklą, tik politikai ir sklypai ėmė skraidyti. Kaip stebuklinėje pasakoje. Tarsi kažkaip ypač genetiškai traumuoti. O Kovo 11-osios žmonės vis dar stovi ant žemės. Užsispyrę. Kantrūs. Ir būtent jų kantrybė gelbėja Lietuvą.

Jis puikiai supranta, kad čia vos ne mažiausi atlyginimai. Mato, kaip koks nors ministras nusikalba, klysta. Jaučia begalinių reformų klaidas. Bet Kovo 11-osios žmogus pro visus šiuos purslus vis dar sugeba matyti savo valstybę. Ne tą, per valstybinę šventę bylosiančią Pilies gatvėje iš balkono. Ne tą, S.Daukanto aikštėje šaudančią iš patrankos. Tą daug gilesnę, skaudžiau suvokiamą valstybę kaip savo vaiką. Dar nesubrendėlį. Bet vis vien mielą valstybę. Nes ją tik vieną turi.

Ta tikroji, gyvoji Lietuvos valstybė vis dar sveikina vieni kitus socialiniuose tinkluose. Vis dar kepa pyragus, išeina su vaikais į miestų aikštes. Lanko kaimynus. Tai dirbanti, ne visada uždirbanti, bet neišsivaikštanti Lietuva. Prisitvirtinusi vilties inkaru. Ta tikroji Lietuva kartais guodžiasi, kad vis vien čia geriau nei Sirijoje. Kad galbūt ir vėl brangiau supirkinės pieną. Spės sumokėti paskolą. Ar vaikiukai paaugs. Dukra ištekės ar baigs mokslus. Iš tų mažųjų džiaugsmų, vilčių stabiliau sukonstruojama valstybė. Žmonių mažos viltys, tikėjimas tarsi betonu aplipina karkasą. O kuo tiki? Daugiausia tik savimi. Savo protu. O su Lietuvos valdžia ir toliau diskutuos namie prie televizoriaus. Kai turės laiko „disputui“. Kartais neapsikentęs šauks, trepsės kojomis. Pavyzdžiui: „Nekilkite taip greitai į orą. Nes išlėksite iš ekrano. Aš tau sakau? Ar girdi?“ Et, jei visada išgirstų! Jei išgirdę suprastų... Tikrai gyventume geriau. Bet ar būna visiškai tobulų valstybių? Juolab tik prieš 26 metus atkurtų.

Respublika.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com