Per nepriklausomybės metus įpratome minėti nemažai atmintinų, mūsų valstybei svarbių istorinių datų: Liepos 6-ąją, pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną; Liepos 15-ąją, pergalės Žalgirio mūšyje dieną; Vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną; Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną; Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo dieną; Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Visos jos žymi įvairius mūsų praeities, mūsų valstybingumo istorijos etapus – tačiau tik dvi paskutinės simbolizuoja iki šiol išlikusį ir vis dar gyvastingą valstybinį organizmą.

Tą teigdami, anaiptol nenorime sumenkinti daugelio praeitin nugrimzdusių Lietuvos kartų nuopelnų kuriant, ginant ir atstatant šalies valstybingumą. Atvirkščiai – be tų žmonių istorinio įdirbio veikiausiai nebūtų buvę nieko, ką šiandien vadiname Lietuva. Be Mindaugo pastangų kažin ar būtų užgimusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o be Jogailos pradėto krikšto greičiausiai nebūtų buvę ir tarpukario Lietuvos.

Liepos 6-oji ir Vasario 16-oji remia mūs pečius tarsi garbingas senelio ir tėvo atminimas, nušviečiantis kelią tarp klyskelių, įkvepiantis drąsiai žengti pirmyn. Tai yra tikrasis mūsų gimtadienis.

Taigi baikime klūpoti ir raudoti kritusiųjų – jie jau nebepakils, nebeves mūs į priekį. Mes esame tie, kuriems skirta tęsti jų kelionę. Šveskime s a v o gimtadienį, kaip kad jie kadais šventė savuosius. Su Kovo 11-ąja!

MDPS valdyba