Pateikiame naujausių įregistruotų ar parengtų įstatymų projektų apžvalgą.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Šiuo projektu siūloma papildyti reguliavimą dėl darbo užmokesčio vidurkio apskaičiavimo, nuo kurio iš esmės priklauso pensijos dydis. Apskaičiuojant vidurkį siūloma įtraukti ir darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą bei darbą naktį.
Priminsime, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario pasirinktų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Šiuo metu skaičiuojant vidurkį, į darbo užmokestį įskaitoma: pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą).
Kaip nurodo projekto iniciatoriai, tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti pareigūnams ir kariams didesnes socialines garantijas, o taip statutinę tarnybą padaryti kaip patrauklia darbo vieta.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47, 96, 99, 101, 108, 109, 110, 129, 130, 135, 136, 138, 140, 141, 144, 147, 149, 152, 153, 154, 165, 166, 167, 168, 172, 177, 184, 194, 202, 206, 256, 297 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei 116, 190 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas
Kaip nurodoma aiškinamajame rašte šis projektas parengtas siekiant padidinti darbo santykių lankstumą, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, nedarbo mažinimą, jaunimo įdarbinimą, administracinės naštos mažinimą, darbo rinkos modernizavimą, kartu darbo santykių reglamentavimą derinti su darbuotojų saugumo užtikrinimu. Taip pat nurodoma, kad ekonomikos plėtrai reikalingi daug lankstesni darbo santykiai, didesnės laisvės darbdaviams įdarbinant ir atleidžiant darbuotojus suteikimas, galimybių tartis tarpusavyje sudarymas turi būti subalansuotas su darbuotojų saugumo darbo rinkoje užtikrinimu.
Darbo sutarčių sudarymo naujovės
Siekiant šių tikslų projekte numatyta praplėsti galimybes darbdaviams su priimamais darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis net ir nuolatinio pobūdžio darbams. Dėl to siūlomas reguliavimas, jog terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams ir pratęsiant ne daugiau kaip du kartus ne ilgesniam kaip dvejų metų terminui, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Taigi, maksimaliai darbuotojas pagal terminuotą sutartį galėtų dirbti 6 metus. Atitinkamai projekte numatyta panaikinti šiuo metu galiojantį draudimą sudaryti terminuotas darbo sutartis, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio.
Projektu siekiama sumažinti administracinę naštą darbdaviams, todėl siūloma atsisakyti darbo sutarčių registravimo žurnalų, nes, projekto iniciatorių teigimu, informacija apie darbuotojo įdarbinimą yra registruojama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje. Be to, numatoma, kad darbdaviui nekyla pareiga sudaryti darbo sutarčių pagal Vyriausybės nustatytą formą. Tad darbo sutarties formą faktiškai galės nusistatyti pats darbdavys. Taip pat numatoma atsisakyti darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo (darbo pažymėjimo).
Siūloma atsisakyti patarnavimo sutarčių. Kaip nurodoma aiškinamajame rašte, šiuos darbus asmenys galės teikti užsiimdami individualia veikla.
Taip pat siūloma nustatyti nustatyti, jog priimant į darbą ar atleidžiant iš darbo darbuotoją religinėje bendruomenėje, bendrijoje ar centruose jiems gali būti taikomas reikalavimas dėl tikėjimo tuo atveju, jei darbas yra susijęs su religinių organizacijų veikla.
Darbo sutarties nutraukimo naujovės
Siūloma nustatyti, kad teisėta darbo sutarties nutraukimo priežastis yra sąlyga, jog darbuotojui suėjo 65 metai. Šiuo metu Darbo kodeksas numato, kad amžiaus kriterijus negali būti pripažįstamas teisėtu pagrindu nutrakti darbo sutartį. Kaip teigia projekto iniciatoriai, toks siūlymas susijęs su didesniu jaunimo įdarbinimu.
Atsisakoma darbuotojų kategorijų, su kuriomis darbo sutartis nutraukiama tik ypatingais atvejais t.y. asmenys, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, neįgalieji, darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų). Neįgaliesiems nustatoma pirmenybės teisė likti darbe garantija.
Siūloma suvienodinti visų darbuotojų kategorijų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino nustatymo tvarką, kuris priklausytų tik nuo darbo stažo trukmės. Siūlomi vieno, dviejų ir trijų mėnesių įspėjimo terminai. Vienas mėnuo taikomas, jei darbuotojas išdirbo įmonėje, įstaigoje iki trejų metų, 2 mėnesiai - nuo trejų iki dešimties metų, 3 mėnesiai - daugiau kaip dešimt metų. Į Įspėjimo terminą jau nebeįsiskaitytų darbuotojo atostogų arba nedarbingumo laikotarpiai. Jei darbuotojas atleidžiamas anksčiau, negu baigiasi įspėjimo laikas, nebenumatytas atleidimo dienos perkėlimas, tik reglamentuota, kad su tokiu darbuotoju atsiskaitoma atleidimo dieną jam išmokant darbo užmokestį ir kitas sumas, kurios jam turėtų būti išmokėtos iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas.
Šiuo metu DK galioja reguliavimas, kad bendras įspėjimo terminas yra du mėnesiai. Siekiant apsaugoti labiau pažeidžiamų darbuotojų kategorijų interesus (darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, neįgalieji bei darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų), darbdavys apie atleidimą turi raštu įspėti prieš keturis mėnesius.
Projekte siūloma atsisakyti didesnių kaip keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) dydžio išeitinių išmokų mokėjimo. Kaip ir šiuo metu galiojančiame DK, išeitinės išmokos dydis priklausytų nuo darbo stažo toje įmonėje, išdirbus: 1) iki 6 metų – būtų mokama vieno 1 VDU dydžio išeitinė išmoka; 2) nuo 6 metų iki 15 metų – 2 VDU; 3) nuo 15 iki 20 metų – 3 VDU; 4) daugiau kaip 20 metų – 4 VDU.
Lyginant su dabartiniu reguliavimu projekte siūloma išeitines išmokas mažinti drastiškai, nes šiuo metu atleidžiant darbuotoją, kai nėra darbuotojo kaltės ar likvidavus darbdavį (nesant perėmėjo), jam išdirbus įmonėje įstaigoje iki 12 mėn. mokama 1 VDU išeitinė išmoka, nuo 12 iki 36 mėn. – 2 VDU, nuo 36 iki 60 mėn. – 3 VDU, nuo 60 iki 120 mėn. – 4 VDU, nuo 120 iki 240 mėn. – 5 VDU, daugiau kaip 240 mėn. – 6 VDU. Kaip nurodo projekto rengėjai, siūloma mažinti išeitines išmokas, kadangi darbdaviui yra per didelė našta mokėti atleidžiamam darbuotojui mokėti darbo užmokestį ir dar išmokėti išeitinę išmoką, kuri dažnai būna 5-6 mėn. darbo užmokesčio dydžio.
Siūloma nustatyti, kad verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis, kartu papildant nuostatas dėl darbuotojų informavimo minimu atveju. Toks reguliavimas DK numatomas, siekiant atitikti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, reikalavimus. Svarbu paminėti, kad tuo pačiu siūloma įtvirtinti reikalavimą darbdaviams prieš priimant sprendimą dėl verslo ar jo dalies perdavimo su darbuotojų atstovais vykdyti informavimo ir konsultavimosi procedūras.
Projekte siūloma nustatyti, kad už uždelsimo laiką atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju būtų mokamas vidutinis darbo užmokestis, bet ne daugiau kaip 3 mėnesius nuo atleidimo dienos. Tokio reguliavimo būtinumą projekto iniciatoriai grindžia tuo, kad sudaromos galimybės darbuotojams iš darbdavio prisiteisti neproporcingai dideles sumas, kas pažeidžia protingumo ir teisingumo principus kaip pvz., uždelsus sumokėti vieno mėnesio dydžio atlyginimą galima prisiteisti (20 kartų daugiau ir pan.) daug didesnes sumas. Projekto iniciatoriai teigia, kad pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą nustatytas delspinigių mokėjimas ir galima naudotis tokia garantija.
Šiuo metu darbuotojui garantija prisiteisti iš darbdavio VDU už uždelsimo laiką kokiu nors terminu nėra ribojama, nes darbdavys turi pareigą su tokiu darbuotoju pilnai atsiskaityti atleidimo dieną arba vėliau, jei taip susitarė šalys. Darbdaviui tokios pareigos neįvykdžius, kyla finansinės pasekmės. Tad faktiškai ši garantija saugo darbuotojo interesus, kad atleidimo atveju darbdavys tinkamai su juo atsiskaitytų. Atkreipiame dėmesį, kad teismų praktikoje vyrauja pozicija, jog Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija - delspinigių mokėjimas vėluojant atsiskaityti su darbuotoju, taikoma tik tuomet, kai su darbuotoju darbo santykiai dar nėra pasibaigę. Tad labai abejotinas projekto iniciatorių pasiūlymas, jog atleisti darbuotojai, su kuriais laiku neatsiskaityta, galėtų reikalauti dar ir delspinigių.
Darbo laiko apskaitos naujovės
Projektu siūloma nustatyti, jog kasdieninė darbo laiko trukmė vidutiniškai negali viršyti 8 val. Bendroji darbo laiko norma liktų 40 val. per savaitę. Taip pat siūloma nustatyti, kad vidutinis maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 val. Projekto iniciatoriai, atsižvelgdami į tai, kad Darbo kodekso 152 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų, preziumuoja, kad per savaitę ilgiausiai būtų galima dirbti 52 valandas. Teigiama, kad toks režimas negali trukti nuolat, nes nustatytas maksimalus viršvalandžių skaičius per metus. Projekto iniciatorių nuomone, būtent tokios darbo laiko organizavimo naujovės leistų lanksčiau planuoti įmonės darbo laiką ir darbo procesus.
Šiuo metu galiojantis DK numato, kad maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Tokia maksimali savaitinio darbo laiko norma nustatyta, kad būtų užtikrintas paros (DK 160 str.) ir savaitės nepertraukiamas poilsis (DK 161 str. 5 d.), tuo užtikrinant darbuotojui galimybes atsistatyti darbingumą, turėti laisvalaikį. Taigi, nėra labai aišku, kaip įgyvendinant siūlomą darbo laiko reguliavimą, bus užtikrintos minėtosios garantijos darbuotojams.
Gana teigiamas projekto iniciatorių siūlymas - aiškiau reglamentuoti, jog suminė darbo laiko apskaita apskaičiuojama nuo normalios darbo laiko savaitės trukmės. Atitinkamai projekte dėl to siūloma reglamentuoti taip: „Darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus (keturiasdešimt darbo valandų per savaitę, o darbuotojams, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas ar ne visas darbo laikas, – pagal jiems nustatytą sutrumpintą darbo laiką ar ne visą darbo laiką per savaitę)“. Taip pat siūloma ilginti maksimalią savaitės darbo laiko normą ir nepertraukiamai funkcijas atliekančiose įstaigose, padaliniuose dirbančių asmenų atžvilgiu, įtvirtinant, kad vidutiniškai gali būti dirbama iki 48 valandų per savaitę.
Šiuo metu DK įtvirtinta, kad darbuotojo viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti 4 valandų ir 120 valandų per metus. Ilgesnė metinė viršvalandžių norma (max. iki 180 valandų) gali būti nustatyta tik kolektyvine sutartimi. Projekte siūloma tokį reguliavimą papildyti, numatant, kad nesant įstaigoje kolektyvinės sutarties didesnė viršvalandžių norma gali būti nustatoma darbo tvarkos taisyklėse. Kadangi kolektyvinė sutartis priimama darbdavio ir darbuotojų atstovų bendru susitarimu, o darbo tvarkos taisykles darbdavys dažnai patvirtina vienasmeniškai, nederindamas su darbuotojais ar jų atstovais, tad toks siūlomas reguliavimas gali sudaryti sąlygas darbdaviams vienašališkai bloginti darbuotojų padėtį ilginant darbo laiką.
Taip pat siūloma nustatyti, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo laiko trukmė viena valanda švenčių dienų išvakarėse netrumpinama tuo atveju, kai jiems viena valanda sutrumpinamas darbo laikas kitu metu per apskaitinį laikotarpį. Kaip nurodoma aiškinamajame rašte, dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą tenka dirbti ir šventinėmis dienomis ir nėra pagrįsta tai, kad prieš šventinę dieną turi būti trumpinama darbo diena, o švenčių dieną dirbama visą dieną. Todėl siūloma nustatyti galimybę šią valandą sutrumpinti per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį.
Šiuo atveju nuostatoje nėra įtvirtinta, ar pats darbuotojas gali pasirinkti, kada jam labiausiai tiktų sutrumpinti darbo dieną ir taip kompensuoti už laiką, kada jis turėjo dirbti prieš šventinę dieną. Nes pagal tokią nuostatą nukenčia tik darbuotojo interesai - jam nesudaromos galimybės ankčiau išeiti iš darbo ir pasiruošti šventėms, tad atitinkamai turi būti nustatomas kompensacinis mechanizmas.
Projekte taip pat siūloma panaikinti nuostatą dėl naktinio darbo laiko sutrumpinimo viena valanda.
Siekiant sumažinti administracinę naštą darbdaviams, projekte siūloma suteikti ūkio subjektams teisę naudotis darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Šiuo metu darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.
DK numatyta, kad tik kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais gali būti nesilaikoma bendros tvarkos dėl darbo grafikų skelbimo (ne vėliau kaip dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo). Projekte siūloma įtvirtinti reguliavimą, kad tokie išimtiniai atvejai nesant įstaigoje kolektyvinės sutarties galėtų būti numatomi darbo tvarkos taisyklėse.
Poilsio laiko apskaitos naujovės
Siūloma nustatyti, kad kasmetinės atostogos suteikiamos darbo dienomis. Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė būtų 20 darbo dienų (kai nustatyta penkių darbo dienų savaitė), 24 darbo dienos (kai nustatyta šešių darbo dienų savaitė) arba 28 darbo dienos (nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba dirbant nepertraukiamo budėjimo režimu). Atitinkamai siūloma konvertuoti atostogų suteikimą darbo dienomis ir toms darbuotojų kategorijoms, kurioms šiuo metu suteikiamos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės minimaliosios atostogos ar prailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių kasmetinės atostogos.
Paliekama darbuotojui teisė prašyti suteikti kasmetines atostogos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip paeiliui einančių 10 darbo dienų (esant penkių darbo dienų savaitei), arba 12 darbo dienų (eant šešių darbo dienų savaitei) arba 14 darbo dienų (nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba dirbant nepertraukiamo budėjimo režimu).
Kasmetinių papildomų atostogų trukmė, suteikimo sąlygos ir tvarka būtų nustatoma Vyriausybės tik įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų. Kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustatytų kolektyvinė sutartis, o jei nesant darbo tvarkos taisyklės.
Šiuo metu pagal DK dėl papildomų atostogų trukmės ar suteikimo visų rūšių įstaigos, įmonės ar organizacijos turi vadovautis Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse galima nustatyti tik didesnės trukmės papildomas atostogas, bet jų negalima sutrumpinti, ar kitais pabloginti asmenims, kurie gal pasinaudoti teise į tokios rūšies atostogas, padėtį. Numatant galimybę darbdaviui reglamentuoti trukmę, suteikimo tvarką, gali sumažėti galimybės darbuotojams pasinaudoti šios rūšies papildomomis atostogomis.
Siūloma nustatyti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimą ne daugiau kaip už trejus metus. Projekto iniciatorių nuomone, kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos kiekvienais metais. Ir tiek darbdavys privalo, tiek darbuotojas turi būti suinteresuotas panaudoti šias atostogas. Ribojimas mokėti ne daugiau kaip už trejus metus labiau motyvuotų darbuotojus panaudoti atostogas ir leistų įgyvendinti kasmetinių atostogų tikslą (darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumui). Termino paskirtis – paskatinti darbuotoją priimti pagrįstą sprendimą dėl savo pažeistų teisių ir interesų gynybos.
Siūloma numatyti galimybę dėl nemokamų atostogų susitarti šalims dėl kitų atvejų nei numatyta DK 184 str. 1 dalyje (sudaryti santuoką, murusio šeimos nario laidotuvėms ir pan.) ir remiantis darbo tvarkos taisyklėse numatyta tvarka, jei įstaigoje nėra pasirašytos kolektyvinės sutarties.
Darbo apmokėjimo naujovės
Siūloma pripažinti netekusiu galios straipsnį, numatantį darbo užmokesčio indeksavimą, kadangi, projekto iniciatorių nuomone, praktikoje jis nėra veikiantis. Be to, jis neatitinka Darbo kodekse įtvirtintos nuostatos, jog darbo sutarties šalys pačios sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, o mėnesinė alga (valandinis atlygis) negali būti mažesni už nustatytus minimaliuosius dydžius.
Pastebėtina, kad indeksuojant darbo užmokestį siekiama visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl prekių ar paslaugų kainų pokyčių prarastas pajamas. Jis susijęs su darbo užmokesčio minimumo nustatymu, tad panaikinant minėtąją nuostatą galimai bus apsunkintas darbo užmokesčio minimumo padidinimo mechanizmo įgyvendinimas.
Siūloma pakeisti tvarką dėl darbo poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, kompensavimo. Šiuo metu numatyta, kad darbuotojui už minėtą darbą gali būti pasirinktinai kompensuojama mokant dvigubai, suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Projekte numatoma, kad pasirinkus paskutinius du kompensavimo būdus, darbuotojui būtų mokamas už tas dienas ne vidutinis darbo užmokestis, o darbo užmokestis, pvz. tik tas, kuris sulygtas darbo sutartimi. Kadangi skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, įskaitomi ir mokėtini papildomi priedai bei priemokos, numatant DK tik darbo užmokestį, galimai sumažės poilsio dieną ne pagal grafiką dirbančių asmenų pajamos.
Projekto iniciatoriai, siekdami mažinti administracinę naštą darbdaviui, kaip vieną iš šio tikslo įgyvendinimo priemonių siūlo atsisakyti darbdaviui šiuo metu DK numatytos pareigos informuoti darbuotojus apie jiems mokamą darbo užmokestį, įteikiant atsiskaitymo lapelius. Darbuotojas apie jam priskaičiuota, atskaičiuotą ir išmokėta darbo užmokestį galėtų sužinoti tik pats dėl to kreipdamasis į darbdavį. Numatyta, kad darbuotojo informavimo apie darbo užmokestį tvarka būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant, − darbo tvarkos taisyklėse.
Siūloma papildyti reguliavimą dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos numatant, kad atsiskaitoma ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, išskyrus, kai šio Kodekso 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais susitariama atsiskaityti vėliau (t.y. šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais numatytais pagrindais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu).
Naujovės kitais klausimais
Siūloma nustatyti galimybę konkrečių darbų ir pareigų sąrašą dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudaryti ir darbo tvarkos taisyklėse, kai nėra kolektyvinės sutarties. Šiuo metu DK numato, kad pareigybių sąrašas ir konkretūs darbai turi būti įvardinti kolektyvinėje sutartyje. Projekto iniciatorių teigimu, kolektyvinių sutarčių apie 20 procentų visų įmonių, tuo tarpu darbuotojų, dirbančių su materialinėmis vertybėmis, yra beveik visose įmonėse.
Siūloma nustatyti, kad jeigu teismas pripažįsta darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbdavys nesutinka, kad darbuotojas būtų grąžintas į pirmesnį darbą, teismas darbuotojui priteisia jam nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Darbuotojui darbdavys kartu (kaip sankciją) išmoka darbuotojo vidutinį darbo užmokestį už 3 mėnesius nuo atleidimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Nuostatos siūlomos atsižvelgiant į tai, kad praktikoje teismo procesas užsitęsia ir vėlesnis darbuotojo grąžinimas į darbą sukelia problemų visam darbo procesui.
Šiuo metu darbdaviui nesuteikta teisė vienašališkai nesutikti dėl darbuotojo grąžinimo į pareigas, jei atleidimas pripažintas neteisėtu. Darbdavys turi įrodinėti, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių.
Parengė teisininkė Simona Risovaitė, pareigunai.lt
Kaip nurodoma aiškinamajame rašte šis projektas parengtas siekiant padidinti darbo santykių lankstumą, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, nedarbo mažinimą, jaunimo įdarbinimą, administracinės naštos mažinimą, darbo rinkos modernizavimą, kartu darbo santykių reglamentavimą derinti su darbuotojų saugumo užtikrinimu. Taip pat nurodoma, kad ekonomikos plėtrai reikalingi daug lankstesni darbo santykiai, didesnės laisvės darbdaviams įdarbinant ir atleidžiant darbuotojus suteikimas, galimybių tartis tarpusavyje sudarymas turi būti subalansuotas su darbuotojų saugumo darbo rinkoje užtikrinimu.
Darbo sutarčių sudarymo naujovės
Siekiant šių tikslų projekte numatyta praplėsti galimybes darbdaviams su priimamais darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis net ir nuolatinio pobūdžio darbams. Dėl to siūlomas reguliavimas, jog terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams ir pratęsiant ne daugiau kaip du kartus ne ilgesniam kaip dvejų metų terminui, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Taigi, maksimaliai darbuotojas pagal terminuotą sutartį galėtų dirbti 6 metus. Atitinkamai projekte numatyta panaikinti šiuo metu galiojantį draudimą sudaryti terminuotas darbo sutartis, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio.
Projektu siekiama sumažinti administracinę naštą darbdaviams, todėl siūloma atsisakyti darbo sutarčių registravimo žurnalų, nes, projekto iniciatorių teigimu, informacija apie darbuotojo įdarbinimą yra registruojama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje. Be to, numatoma, kad darbdaviui nekyla pareiga sudaryti darbo sutarčių pagal Vyriausybės nustatytą formą. Tad darbo sutarties formą faktiškai galės nusistatyti pats darbdavys. Taip pat numatoma atsisakyti darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo (darbo pažymėjimo).
Siūloma atsisakyti patarnavimo sutarčių. Kaip nurodoma aiškinamajame rašte, šiuos darbus asmenys galės teikti užsiimdami individualia veikla.
Taip pat siūloma nustatyti nustatyti, jog priimant į darbą ar atleidžiant iš darbo darbuotoją religinėje bendruomenėje, bendrijoje ar centruose jiems gali būti taikomas reikalavimas dėl tikėjimo tuo atveju, jei darbas yra susijęs su religinių organizacijų veikla.
Darbo sutarties nutraukimo naujovės
Siūloma nustatyti, kad teisėta darbo sutarties nutraukimo priežastis yra sąlyga, jog darbuotojui suėjo 65 metai. Šiuo metu Darbo kodeksas numato, kad amžiaus kriterijus negali būti pripažįstamas teisėtu pagrindu nutrakti darbo sutartį. Kaip teigia projekto iniciatoriai, toks siūlymas susijęs su didesniu jaunimo įdarbinimu.
Atsisakoma darbuotojų kategorijų, su kuriomis darbo sutartis nutraukiama tik ypatingais atvejais t.y. asmenys, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, neįgalieji, darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų). Neįgaliesiems nustatoma pirmenybės teisė likti darbe garantija.
Siūloma suvienodinti visų darbuotojų kategorijų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino nustatymo tvarką, kuris priklausytų tik nuo darbo stažo trukmės. Siūlomi vieno, dviejų ir trijų mėnesių įspėjimo terminai. Vienas mėnuo taikomas, jei darbuotojas išdirbo įmonėje, įstaigoje iki trejų metų, 2 mėnesiai - nuo trejų iki dešimties metų, 3 mėnesiai - daugiau kaip dešimt metų. Į Įspėjimo terminą jau nebeįsiskaitytų darbuotojo atostogų arba nedarbingumo laikotarpiai. Jei darbuotojas atleidžiamas anksčiau, negu baigiasi įspėjimo laikas, nebenumatytas atleidimo dienos perkėlimas, tik reglamentuota, kad su tokiu darbuotoju atsiskaitoma atleidimo dieną jam išmokant darbo užmokestį ir kitas sumas, kurios jam turėtų būti išmokėtos iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas.
Šiuo metu DK galioja reguliavimas, kad bendras įspėjimo terminas yra du mėnesiai. Siekiant apsaugoti labiau pažeidžiamų darbuotojų kategorijų interesus (darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, neįgalieji bei darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų), darbdavys apie atleidimą turi raštu įspėti prieš keturis mėnesius.
Projekte siūloma atsisakyti didesnių kaip keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) dydžio išeitinių išmokų mokėjimo. Kaip ir šiuo metu galiojančiame DK, išeitinės išmokos dydis priklausytų nuo darbo stažo toje įmonėje, išdirbus: 1) iki 6 metų – būtų mokama vieno 1 VDU dydžio išeitinė išmoka; 2) nuo 6 metų iki 15 metų – 2 VDU; 3) nuo 15 iki 20 metų – 3 VDU; 4) daugiau kaip 20 metų – 4 VDU.
Lyginant su dabartiniu reguliavimu projekte siūloma išeitines išmokas mažinti drastiškai, nes šiuo metu atleidžiant darbuotoją, kai nėra darbuotojo kaltės ar likvidavus darbdavį (nesant perėmėjo), jam išdirbus įmonėje įstaigoje iki 12 mėn. mokama 1 VDU išeitinė išmoka, nuo 12 iki 36 mėn. – 2 VDU, nuo 36 iki 60 mėn. – 3 VDU, nuo 60 iki 120 mėn. – 4 VDU, nuo 120 iki 240 mėn. – 5 VDU, daugiau kaip 240 mėn. – 6 VDU. Kaip nurodo projekto rengėjai, siūloma mažinti išeitines išmokas, kadangi darbdaviui yra per didelė našta mokėti atleidžiamam darbuotojui mokėti darbo užmokestį ir dar išmokėti išeitinę išmoką, kuri dažnai būna 5-6 mėn. darbo užmokesčio dydžio.
Siūloma nustatyti, kad verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis, kartu papildant nuostatas dėl darbuotojų informavimo minimu atveju. Toks reguliavimas DK numatomas, siekiant atitikti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, reikalavimus. Svarbu paminėti, kad tuo pačiu siūloma įtvirtinti reikalavimą darbdaviams prieš priimant sprendimą dėl verslo ar jo dalies perdavimo su darbuotojų atstovais vykdyti informavimo ir konsultavimosi procedūras.
Projekte siūloma nustatyti, kad už uždelsimo laiką atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju būtų mokamas vidutinis darbo užmokestis, bet ne daugiau kaip 3 mėnesius nuo atleidimo dienos. Tokio reguliavimo būtinumą projekto iniciatoriai grindžia tuo, kad sudaromos galimybės darbuotojams iš darbdavio prisiteisti neproporcingai dideles sumas, kas pažeidžia protingumo ir teisingumo principus kaip pvz., uždelsus sumokėti vieno mėnesio dydžio atlyginimą galima prisiteisti (20 kartų daugiau ir pan.) daug didesnes sumas. Projekto iniciatoriai teigia, kad pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą nustatytas delspinigių mokėjimas ir galima naudotis tokia garantija.
Šiuo metu darbuotojui garantija prisiteisti iš darbdavio VDU už uždelsimo laiką kokiu nors terminu nėra ribojama, nes darbdavys turi pareigą su tokiu darbuotoju pilnai atsiskaityti atleidimo dieną arba vėliau, jei taip susitarė šalys. Darbdaviui tokios pareigos neįvykdžius, kyla finansinės pasekmės. Tad faktiškai ši garantija saugo darbuotojo interesus, kad atleidimo atveju darbdavys tinkamai su juo atsiskaitytų. Atkreipiame dėmesį, kad teismų praktikoje vyrauja pozicija, jog Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija - delspinigių mokėjimas vėluojant atsiskaityti su darbuotoju, taikoma tik tuomet, kai su darbuotoju darbo santykiai dar nėra pasibaigę. Tad labai abejotinas projekto iniciatorių pasiūlymas, jog atleisti darbuotojai, su kuriais laiku neatsiskaityta, galėtų reikalauti dar ir delspinigių.
Darbo laiko apskaitos naujovės
Projektu siūloma nustatyti, jog kasdieninė darbo laiko trukmė vidutiniškai negali viršyti 8 val. Bendroji darbo laiko norma liktų 40 val. per savaitę. Taip pat siūloma nustatyti, kad vidutinis maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 val. Projekto iniciatoriai, atsižvelgdami į tai, kad Darbo kodekso 152 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų, preziumuoja, kad per savaitę ilgiausiai būtų galima dirbti 52 valandas. Teigiama, kad toks režimas negali trukti nuolat, nes nustatytas maksimalus viršvalandžių skaičius per metus. Projekto iniciatorių nuomone, būtent tokios darbo laiko organizavimo naujovės leistų lanksčiau planuoti įmonės darbo laiką ir darbo procesus.
Šiuo metu galiojantis DK numato, kad maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Tokia maksimali savaitinio darbo laiko norma nustatyta, kad būtų užtikrintas paros (DK 160 str.) ir savaitės nepertraukiamas poilsis (DK 161 str. 5 d.), tuo užtikrinant darbuotojui galimybes atsistatyti darbingumą, turėti laisvalaikį. Taigi, nėra labai aišku, kaip įgyvendinant siūlomą darbo laiko reguliavimą, bus užtikrintos minėtosios garantijos darbuotojams.
Gana teigiamas projekto iniciatorių siūlymas - aiškiau reglamentuoti, jog suminė darbo laiko apskaita apskaičiuojama nuo normalios darbo laiko savaitės trukmės. Atitinkamai projekte dėl to siūloma reglamentuoti taip: „Darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus (keturiasdešimt darbo valandų per savaitę, o darbuotojams, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas ar ne visas darbo laikas, – pagal jiems nustatytą sutrumpintą darbo laiką ar ne visą darbo laiką per savaitę)“. Taip pat siūloma ilginti maksimalią savaitės darbo laiko normą ir nepertraukiamai funkcijas atliekančiose įstaigose, padaliniuose dirbančių asmenų atžvilgiu, įtvirtinant, kad vidutiniškai gali būti dirbama iki 48 valandų per savaitę.
Šiuo metu DK įtvirtinta, kad darbuotojo viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti 4 valandų ir 120 valandų per metus. Ilgesnė metinė viršvalandžių norma (max. iki 180 valandų) gali būti nustatyta tik kolektyvine sutartimi. Projekte siūloma tokį reguliavimą papildyti, numatant, kad nesant įstaigoje kolektyvinės sutarties didesnė viršvalandžių norma gali būti nustatoma darbo tvarkos taisyklėse. Kadangi kolektyvinė sutartis priimama darbdavio ir darbuotojų atstovų bendru susitarimu, o darbo tvarkos taisykles darbdavys dažnai patvirtina vienasmeniškai, nederindamas su darbuotojais ar jų atstovais, tad toks siūlomas reguliavimas gali sudaryti sąlygas darbdaviams vienašališkai bloginti darbuotojų padėtį ilginant darbo laiką.
Taip pat siūloma nustatyti, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo laiko trukmė viena valanda švenčių dienų išvakarėse netrumpinama tuo atveju, kai jiems viena valanda sutrumpinamas darbo laikas kitu metu per apskaitinį laikotarpį. Kaip nurodoma aiškinamajame rašte, dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą tenka dirbti ir šventinėmis dienomis ir nėra pagrįsta tai, kad prieš šventinę dieną turi būti trumpinama darbo diena, o švenčių dieną dirbama visą dieną. Todėl siūloma nustatyti galimybę šią valandą sutrumpinti per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį.
Šiuo atveju nuostatoje nėra įtvirtinta, ar pats darbuotojas gali pasirinkti, kada jam labiausiai tiktų sutrumpinti darbo dieną ir taip kompensuoti už laiką, kada jis turėjo dirbti prieš šventinę dieną. Nes pagal tokią nuostatą nukenčia tik darbuotojo interesai - jam nesudaromos galimybės ankčiau išeiti iš darbo ir pasiruošti šventėms, tad atitinkamai turi būti nustatomas kompensacinis mechanizmas.
Projekte taip pat siūloma panaikinti nuostatą dėl naktinio darbo laiko sutrumpinimo viena valanda.
Siekiant sumažinti administracinę naštą darbdaviams, projekte siūloma suteikti ūkio subjektams teisę naudotis darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Šiuo metu darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.
DK numatyta, kad tik kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais gali būti nesilaikoma bendros tvarkos dėl darbo grafikų skelbimo (ne vėliau kaip dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo). Projekte siūloma įtvirtinti reguliavimą, kad tokie išimtiniai atvejai nesant įstaigoje kolektyvinės sutarties galėtų būti numatomi darbo tvarkos taisyklėse.
Poilsio laiko apskaitos naujovės
Siūloma nustatyti, kad kasmetinės atostogos suteikiamos darbo dienomis. Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė būtų 20 darbo dienų (kai nustatyta penkių darbo dienų savaitė), 24 darbo dienos (kai nustatyta šešių darbo dienų savaitė) arba 28 darbo dienos (nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba dirbant nepertraukiamo budėjimo režimu). Atitinkamai siūloma konvertuoti atostogų suteikimą darbo dienomis ir toms darbuotojų kategorijoms, kurioms šiuo metu suteikiamos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės minimaliosios atostogos ar prailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių kasmetinės atostogos.
Paliekama darbuotojui teisė prašyti suteikti kasmetines atostogos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip paeiliui einančių 10 darbo dienų (esant penkių darbo dienų savaitei), arba 12 darbo dienų (eant šešių darbo dienų savaitei) arba 14 darbo dienų (nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba dirbant nepertraukiamo budėjimo režimu).
Kasmetinių papildomų atostogų trukmė, suteikimo sąlygos ir tvarka būtų nustatoma Vyriausybės tik įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų. Kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustatytų kolektyvinė sutartis, o jei nesant darbo tvarkos taisyklės.
Šiuo metu pagal DK dėl papildomų atostogų trukmės ar suteikimo visų rūšių įstaigos, įmonės ar organizacijos turi vadovautis Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse galima nustatyti tik didesnės trukmės papildomas atostogas, bet jų negalima sutrumpinti, ar kitais pabloginti asmenims, kurie gal pasinaudoti teise į tokios rūšies atostogas, padėtį. Numatant galimybę darbdaviui reglamentuoti trukmę, suteikimo tvarką, gali sumažėti galimybės darbuotojams pasinaudoti šios rūšies papildomomis atostogomis.
Siūloma nustatyti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimą ne daugiau kaip už trejus metus. Projekto iniciatorių nuomone, kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos kiekvienais metais. Ir tiek darbdavys privalo, tiek darbuotojas turi būti suinteresuotas panaudoti šias atostogas. Ribojimas mokėti ne daugiau kaip už trejus metus labiau motyvuotų darbuotojus panaudoti atostogas ir leistų įgyvendinti kasmetinių atostogų tikslą (darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumui). Termino paskirtis – paskatinti darbuotoją priimti pagrįstą sprendimą dėl savo pažeistų teisių ir interesų gynybos.
Siūloma numatyti galimybę dėl nemokamų atostogų susitarti šalims dėl kitų atvejų nei numatyta DK 184 str. 1 dalyje (sudaryti santuoką, murusio šeimos nario laidotuvėms ir pan.) ir remiantis darbo tvarkos taisyklėse numatyta tvarka, jei įstaigoje nėra pasirašytos kolektyvinės sutarties.
Darbo apmokėjimo naujovės
Siūloma pripažinti netekusiu galios straipsnį, numatantį darbo užmokesčio indeksavimą, kadangi, projekto iniciatorių nuomone, praktikoje jis nėra veikiantis. Be to, jis neatitinka Darbo kodekse įtvirtintos nuostatos, jog darbo sutarties šalys pačios sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, o mėnesinė alga (valandinis atlygis) negali būti mažesni už nustatytus minimaliuosius dydžius.
Pastebėtina, kad indeksuojant darbo užmokestį siekiama visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl prekių ar paslaugų kainų pokyčių prarastas pajamas. Jis susijęs su darbo užmokesčio minimumo nustatymu, tad panaikinant minėtąją nuostatą galimai bus apsunkintas darbo užmokesčio minimumo padidinimo mechanizmo įgyvendinimas.
Siūloma pakeisti tvarką dėl darbo poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, kompensavimo. Šiuo metu numatyta, kad darbuotojui už minėtą darbą gali būti pasirinktinai kompensuojama mokant dvigubai, suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Projekte numatoma, kad pasirinkus paskutinius du kompensavimo būdus, darbuotojui būtų mokamas už tas dienas ne vidutinis darbo užmokestis, o darbo užmokestis, pvz. tik tas, kuris sulygtas darbo sutartimi. Kadangi skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, įskaitomi ir mokėtini papildomi priedai bei priemokos, numatant DK tik darbo užmokestį, galimai sumažės poilsio dieną ne pagal grafiką dirbančių asmenų pajamos.
Projekto iniciatoriai, siekdami mažinti administracinę naštą darbdaviui, kaip vieną iš šio tikslo įgyvendinimo priemonių siūlo atsisakyti darbdaviui šiuo metu DK numatytos pareigos informuoti darbuotojus apie jiems mokamą darbo užmokestį, įteikiant atsiskaitymo lapelius. Darbuotojas apie jam priskaičiuota, atskaičiuotą ir išmokėta darbo užmokestį galėtų sužinoti tik pats dėl to kreipdamasis į darbdavį. Numatyta, kad darbuotojo informavimo apie darbo užmokestį tvarka būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant, − darbo tvarkos taisyklėse.
Siūloma papildyti reguliavimą dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos numatant, kad atsiskaitoma ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, išskyrus, kai šio Kodekso 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais susitariama atsiskaityti vėliau (t.y. šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais numatytais pagrindais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu).
Naujovės kitais klausimais
Siūloma nustatyti galimybę konkrečių darbų ir pareigų sąrašą dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudaryti ir darbo tvarkos taisyklėse, kai nėra kolektyvinės sutarties. Šiuo metu DK numato, kad pareigybių sąrašas ir konkretūs darbai turi būti įvardinti kolektyvinėje sutartyje. Projekto iniciatorių teigimu, kolektyvinių sutarčių apie 20 procentų visų įmonių, tuo tarpu darbuotojų, dirbančių su materialinėmis vertybėmis, yra beveik visose įmonėse.
Siūloma nustatyti, kad jeigu teismas pripažįsta darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbdavys nesutinka, kad darbuotojas būtų grąžintas į pirmesnį darbą, teismas darbuotojui priteisia jam nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Darbuotojui darbdavys kartu (kaip sankciją) išmoka darbuotojo vidutinį darbo užmokestį už 3 mėnesius nuo atleidimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Nuostatos siūlomos atsižvelgiant į tai, kad praktikoje teismo procesas užsitęsia ir vėlesnis darbuotojo grąžinimas į darbą sukelia problemų visam darbo procesui.
Šiuo metu darbdaviui nesuteikta teisė vienašališkai nesutikti dėl darbuotojo grąžinimo į pareigas, jei atleidimas pripažintas neteisėtu. Darbdavys turi įrodinėti, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių.
Parengė teisininkė Simona Risovaitė, pareigunai.lt