„Swedbank“ banko analitikas ir propagandistas Nerijus Mačiulis vakar paskelbė, jog Lietuvoje pasiekta pergalė prieš skurdą. Anot Mačiulio, „Vertinant pasaulinio skurdo lygį, dažniausiai užbrėžiama aiški materialinės gerovės kartelė – ne mažiau kaip 2 JAV doleriai per dieną. Pagal tokį kriterijų Lietuvoje skurstančių beveik nėra.“ Skaičiuojant pagal „Eurostat“ metodiką, anot Mačiulio, irgi viskas puiku: skurstančių – tik 13,6 %, o tai tik 4% daugiau už ES vidurkį.

Viskas taip gerai, kad net geriau būti negali – gyvename geriausioje iš įmanomų Lietuvų, nes:

Daugelis ekonomistų pripažins, kad minimalaus atlyginimo didėjimui yra ribos, kurias nubrėžia produktyvumo ir vidutinio darbo užmokesčio lygis šalyje. Pagal minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio santykį, pramonės, statybų ir paslaugų sektoriuose Lietuva yra trečioje vietoje Europos Sąjungoje – jis didesnis tik Liuksemburge ir Slovėnijoje. Pasirodo, galva lubų dar nesiekiame, bet šuoliams erdvės beveik neliko.

Šitoje puikioje situacijoje, anot Mačiulio, iki visiško tobulumo telieka naikinti intelektualinį skurdą keliant švietimo kokybę, nes ekonominėje ir socialinėje politikoje tobulėti nebėra kur.

Tačiau atidžiau paskaičius pono Mačiulio opusą apie materialinį skurdą, ima ryškėti jo paties išvedžiojimų idėjinis skurdas. Paminėsiu tik kelis aspektus.

Štai analitikas rašo apie puikų minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio santykį keliuose ūkio sektoriuose, bet kodėl pasirinko būtent tuos sektorius, kuriuose didelė dalis atlyginimo mokama vokeliuose? Mačiulis visur operuoja procentais ir niekur neparašo, kokiomis sumomis disponuoja tie neva neskurstantys žmonės. Ar pateikus konkrečias sumas, kurias kišenėje turi žmonės, padėtis neatrodys kitaip? Kažkodėl niekur nepamini ir „neskurstančių“ [?] pensininkų.

Kalbėdamas apie skurdo mažėjimą per priklausymo ES dešimtmetį, kažkodėl neprisimena ir emigracijos bei emigrantų perlaidų. Na, ir žinoma, nė žodžiu neužsimena apie tai, kas turbūt jam iš viso uždrausta kalbėti: apie regresinę mokesčių sistemą, kuri nulemia tai, kad mažiau pajamų gaunantys asmenys proporcingai sumoka didesnę savo pajamų dalį.

Štai, anot ekonomisto Kuodžio, iš samdomo darbo gyvenantys asmenys sumoka 55 % savo pajamų, bet šioje valstybėje esama pajamų, skaičiuojamų dešimtimis milijardų, 40 milijardų litų, kurių apmokestinimo tarifas sudaro vos 4 %. Kitaip tariant, galimybių skurdui mažinti yra nemažai, bet negi apie tai dabar kalbėsi? Daug smagiau paskelbti, kad pergalė prieš skurdą jau pasiekta.

Tiesos.lt