See other templatesSee other templates

Kiekvieno žmogaus savęs įtvirtinimo visuomenėje pagrindas yra jam garantuojama konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Vis dėlto, ši teisė nereiškia, kad kiekvienas žmogus turės darbą arba gaus konkretų norimą. Valstybė turi užtikrinti žmogaus kaip darbuotojo apsaugą ir įstatymais sudaryti sąlygas dirbti saugioje aplinkoje, bet valstybė neturi pareigos kiekvienam žmogui suteikti darbo vietą. Darbo teisiniai santykiai savo prigimtimi yra kompromiso, pusiausvyros paieškos tarp darbdavio ir darbuotojo.

Darbo teisė užtikrina šios pusiausvyros išlaikymą ir netgi labiau gina darbuotoją, kuris gali būti labiau pažeidžiamas. Deja, nors konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartys yra gana dažnas reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje, Lietuvoje jų darbo teisė nereglamentuoja.

Kadangi teisės aktai nereguliuoja šios srities, darbo imasi teismai, kurie taikydami kitų teisės šakų normas, išveda tam tikras taisykles, kurios turi būti taikomos sudarant ir pasirašant konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis.

Šiame straipsnyje aptariama konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarčių reikšmė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – LRKT) praktika dėl teisės laisvai pasirinkti darbą ir verslą bei privačios nuosavybės klausimais bei Lietuvos Respublikos Aukščiausio Teismo (toliau – LAT) praktika dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarčių.


Kas yra konfidencialumas ir nekonkuravimas?

Visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kokia informacija pagal teisės aktus yra laikoma konfidencialia ir kodėl ją reikia saugoti. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kokia informacija yra konfidenciali arba, kitaip tariant, komercinė paslaptis: „Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.” Kitaip tariant komercinė paslaptis yra tokia informacija, kurios turėjimas padaro darbdavį patrauklesnį, pritraukia daugiau klientų ir todėl šios informacijos atskleidimas asmenims, kurie neturi teisės jos sužinoti (pvz., konkuruojanti įmonė), gali pakenkti darbdaviui.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje aptariami komercinės paslapties saugojimo terminai, kai asmuo sužino informaciją darbo ar kitokių sutartinių santykių pagrindu: „Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.” Taigi konfidencialią informaciją reikia saugoti vienerius metus nuo sutartinių santykių pasibaigimo. Tačiau tai nereiškia, kad darbo santykių metu šią informaciją galima naudoti tikslais, kurie nėra susiję su darbo pareigomis ir funkcijomis.

Aptariant nekonkuravimo sutartį, reikia pabrėžti, kad darbo teisė nekonkuravimo sutarties nereglamentuoja, todėl teismai, iškilus ginčui, vadovaujasi CK 2.164 straipsniu:

Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu.

Konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo patikėtos.

Atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo.

Jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu. Kompensacijos dydis gali būti apibrėžiamas metine prekybos agento atlyginimo suma. <…>

Du požiūriai į nekonkuravimo susitarimą

Kalbant apie nekonkuravimo susitarimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad yra du požiūriai. Vienas požiūris yra tas, kad nekonkuravimo susitarimas turėtų būti darbo teisės dalykas, nes darbuotojas sudaro šią sutartį tam, kad galėtų vykdyti savo funkcijas. Kita nuomonė, atvirkščiai, teigia, kad tai yra civilinės teisės sritis. LAT doktrina yra liberalizavusi šiuos susitarimus ir nekonkuravimo susitarimams taikomos civilinės teisės normos. Praktiškai tai reiškia, kad šalys, sudarydamos sutartį yra lygios ir gali derėtis dėl sutarties sąlygų (terminai, teritorija, kompensacijos dydis).

Reikia paminėti tai, kad nekonkuravimo sutartimi susitariama, kad darbuotojas, nutrūkus darbo santykiams, tam tikrą laiką tam tikroje teritorijoje ir už tam tikrą kompensaciją nedirbs toje srityje, kurioje veikia darbdavys. Tokiu būdu pastarasis išvengia tokios situacijos, kad darbuotojas, sukaupęs informaciją pereis dirbti kitur ir taip padidės konkurencija, galimai sumažės iš vykdomos veiklos gaunamas pelnas. Kadangi nekonkuravimo sutartis yra sudaroma darbdavio naudai, tai jis bet kada turi teisę ją nutraukti.

Tuo tarpu darbuotojas, pasirašymas tokią sutartį, turi derėtis dėl to, kiek laiko jam bus apribota teisė dirbti, kokioje teritorijoje ir kokią kompensaciją jis už tai gaus. Iškilus ginčui, teismas visada vertins sutartį pagal sutarčių aiškinimo taisykles, bendruosius teisės principus ir žiūrės į sutartį ne į kaip formalų dokumentą, o norės suprasti tikrąją šalių valią sutarties pasirašymo momentu.

LR Konstitucinio teismo praktika

Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – LR Konstitucija) yra vientisas, aukščiausios galios teisės aktas, kuriuo kiekvienas asmuo, kurio teisės yra pažeistos, gali remtis tiesiogiai. Aptariant konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties aktualumą darbo teisės kontekste yra svarbūs keli LR Konstitucijos straipsniai. LR Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.” LR Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.”

Nekonkuravimo susitarimu yra ribojama viena svarbiausių žmogaus teisių – teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. O taip pat ir apribojimas principas, kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise.

Visų pirma, kalbant apie nekonkuravimo susitarimus, reikia pabrėžti, kad darbdavys suvaržo konstitucinę asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą tam tikram laikotarpiui ir tam tikroje teritorijoje. Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos turinys atskleidžiamas LRKT 2006 metų gegužės 31 dienos nutarime: „<…> tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.”

LRKT 2004 metų gruodžio 13 dienos nutarime akcentavo tai, kad „LR Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą – tai bendro pobūdžio norma, kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija ir reiškia galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų žmogaus, asmenybės gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų.”

Nagrinėjant šiuos nutarimus tampa aišku, kad nekonkuravimo susitarimai yra galiojantys tol, kol jie išlaiko abiejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – interesų pusiausvyrą. Akivaizdu, kad nekonkuravimo susitarimas sudaromas darbdavio naudai ir tam, kad pasibaigus darbo santykiams, jam nereikėtų kurį laiką konkuruoti su savo buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje.

Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika

Nors ir nėra teisės akto, kuris konkrečiai reglamentuotų nekonkuravimo sutarties sudarymo sąlygas, tai nereiškia, kad šie susitarimai neegzistuoja. Atvirkščiai, jie gana paplitę darbo teisiniuose santykiuose ir LAT praktika šiuo klausimu yra gana gausi.

Visų pirma, bendra LAT nuomonė yra ta, kad „pagal nekonkuravimo susitarimo prigimtį, pobūdį ir esmę šis susitarimas vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas. Vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų, be kurio neįmanoma privačia iniciatyva grindžiama rinkos ekonomika, yra sutarčių laisvės principas. Sutarties šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Tai reiškia, kad darbo sutartyje inkorporuotas nekonkuravimo susitarimas gali būti vertinamas kaip galiojantis civilinis teisinis susitarimas, sukuriantis jo šalims civilines teises ir pareigas. DK normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja. Nagrinėjamas nekonkuravimo susitarimas šalių sudarytas joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir to susitarimo pagrindu tarp šalių yra atsiradę civiliniai teisiniai santykiai, kuriems DK netaikytinas.”

Toliau pateikiami LAT sprendimų pavyzdžiai:

▬ LAT 3K-3-326/2012 sprendime atskleidė sąlygas, kurioms esant paslaptis gali būti pripažįstama komercine paslaptimi:

1) informacija turi būti slapta (nevieša). Komercinę paslaptį sudaro tik tokia informacija, kuri nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims. Tai, kad nurodyta informacija „nėra visuotinai žinoma”, nereiškia, jog informacija turi būti absoliučiai slapta. Kaip savo jurisprudencijoje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, komercine paslaptimi laikoma informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių. Papildomai pažymėtina, kad konkrečiu atveju pastangos turėtų būti „protingos”, bet ne „ypatingos”, nes tai nepagrįstai susiaurintų komercinės paslapties ribas;

2) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama. Tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų slapta, nes tokiu atveju tai tiesiog būtų paslaptis, o ne komercinė paslaptis. Komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, gali būti įrodinėjimo objektas;

3) informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Pavyzdžiui, protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą, tačiau savaime faktas, jog bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi būti suabsoliutinamas.

▬ LAT bylos 3K-3-401/2013 sprendime pasisako apie teisę gauti kompensaciją esant nekonkuravimo susitarimui.

„Kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.” Toliau sprendime teigiama, jog „kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų.” Kadangi nagrinėjamoje situacijoje nebuvo numatyta teisinga kompensacija už susitarimą nekonkuruoti, LAT išvedė taisyklę, kad „susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštarauja imperatyviosioms (privalomosioms) įstatymo normoms, todėl yra negaliojantys ab initio (lot. nuo pradžių).

▬ LAT byloje 3K-3-377/2013 pasisakė dėl to, su kuriuo darbuotoju būtų galima sudaryti nekonkuravimo susitarimą.

„Atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, jis negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju). Dažnai tai – vadovaujantys darbuotojai, tačiau vien faktas, kad asmuo eina vadovaujamas pareigas arba ne, savaime nereiškia, kad nekonkuravimo susitarimas atitinkamai gali arba negali būti sudarytas. Ar nekonkuravimo susitarimą buvo galima sudaryti konkrečiu atveju su konkrečiu darbuotoju, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į individualias aplinkybes, įvertinant darbuotojo pareigų pobūdį ir specifiką, darbe naudojamos informacijos kiekį ir svarbą įmonės veiklai, taip pat veiklos, kurią apima darbuotojo pareigos, santykį su visos įmonės veiklos apimtimi, jo įgytų žinių ir įgūdžių reikšmingumą, įtakos konkurencijai realumą ir kt.” Taip pat, aptariamas ir numatytas 9% (šiuo konkrečiu atveju tai buvo 300 litų per mėnesį) kompensacijos dydis už nekonkuravimą. Kadangi suvaržymai buvo dideli („apėmė besąlyginį draudimą ne tik užsiimti konkuruojančia veikla, bet ir neteikti tokio pobūdžio paslaugų konkuruojančiam su ieškovu subjektui ir tokios jo veiklos neskatinti, be to, konkuruojančia veikla pagal susitarimą buvo laikoma ir reklamos verslas, nors faktiškai ieškovo vykdoma ūkinė veikla buvo susijusi tik su verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba”), tai teismas nustatė, jog „nagrinėjamu atveju tiek procentinė kompensacijos išraiška, tiek absoliutus jos dydis (mažesnis nei minimali mėnesinė alga) yra akivaizdžiai per maži, kad būtų galima kompensaciją laikyti sąžiningu ir teisingu atlyginimu už Nekonkuravimo susitarime nustatytos apimties ribojimą.”

▬ LAT byloje 3K-3-378/2013 pasisakė, kad „nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. <…> Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį). Jei nekonkuravimo susitarime nenumatyta teisingos kompensacijos už įsipareigojimą nekonkuruoti, toks susitarimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir pripažintinas negaliojančiu remiantis CK 6.228 straipsniu.” Taip pat LAT pabrėžė, kad „jog susitarimas dėl nekonkuravimo sudarytas darbdavio naudai ir šis gali jo bet kada atsisakyti.”

▬ Kitoje LAT byloje 3K-3-121/2008 aptariama taisyklė, kad nekonkuravimo susitarimas yra sudaromas darbdavio naudai: „verslo subjektas yra laisvas pasirinkti, mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus, ar jos nemokėti ir taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje. Taigi verslo subjektas turi teisę pasirinkti ir nebetaikyti Susitarimo dėl nekonkuravimo ir nemokėti kompensacijų darbuotojui (CK 2.164 straipsnio 3 dalis), o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikoma jokių suvaržymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Susitarimas dėl nekonkuravimo sudarytas darbdavio naudai, kurio jis gali bet kada atsisakyti ir toks atsisakymas negali būti kvalifikuojamas kaip Susitarimo pakeitimas.”

Pabaigai išvados

Reikia išskirti tam tikrus požymius, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį sudarant nekonkuravimo sutartį.

Kadangi šiuo susitarimu yra suvaržomos konstitucinės asmens teisės – teisė pasirinkti darbą ir verslą – tai toks susitarimas galimas tik teisingai už jį atlyginant. Teismas vienoje byloje pripažino, kad 9% (arba 300 litų) nuo atlyginimo nėra pakankama kompensacija.

Taip pat, jei kompensacija dėl nekonkuravimo yra įtraukiama į darbo užmokestį, tai turi būti aiškiai nurodyta, kokia dalis yra skirta kompensacijai. Pats darbo užmokestis negali būti laikomas kompensacija, nes tai yra užmokestis už atliekamą funkciją.

Darbdavys turi teisę atsisakyti tokio susitarimo, kadangi jis yra sudarytas jo naudai – tam, kad pasibaigus darbo santykiams, kurį laiką jis nereikėtų konkuruoti su savo buvusiu darbuotoju.

Ne bet kokia informacija gali būti pripažinta konfidencialia. Tai turi būti informacija, kuri yra slapta, turi tam tikros komercinės naudos darbdaviui ir kuri yra jo saugoma įvairiomis pastangomis (organizacinėmis, teisinėmis ir kitomis). Pripažįstama, kad ne su bet kuriuo darbuotoju gali būti sudaroma nekonkuravimo sutartis. Dažnai tai būna darbuotojai, einantys vadovaujančias pareigas. Bet, atsižvelgiant į konfidencialios informacijos apimtį, tai gali būti ir kiti darbuotojai, kurie dirba su konfidencialia informacija. Žinoma, darbuotojas turi žinoti, kad ta informacija yra konfidenciali.

Nustatant nekonkuravimo sutarties galiojimą laike ir erdvėje (laikotarpis ir teritorija), reikia atsižvelgti vykdomos veiklos vykdomą pobūdį bei apimtį ir į teisės aktų normas. Pagal CK 2.164 straipsnio 1 dalį sutartis gali galioti ne ilgiau nei du metu metus. Pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, asmuo sužinojęs konfidencialią informaciją dėl savo darbo ar kitokių sutartinių santykių, negali jos naudoti vienerius metus nuo santykių pasibaigimo momento.

Nekonkuravimo susitarimas – civilinės teisės institutas nepaisant įvairių požiūrių moksliniame akademiniame pasaulyje. Sudarydamos šią sutartį, šalys yra lygios ir gali tartis dėl visų sąlygų. Iškilus ginčui, kiekviena sutartis yra vertinama atsižvelgiant bendruosius teisės bei sutarčių aiškinimo principus ir šalių tikrąją valią sudarant sutartį.

Gabija Jancevičiūtė, manoteises.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is a Joomla Security extension!