See other templatesSee other templates

Publikacijos

Straipsniai ir kt. informacija žiniasklaidoje

Lietuvos policija sėdi ant parako statinės. Jei ne įstatymas, draudžiantis streikuoti, vieną dieną pareigūnai pasipiltų į gatvę. Dėl elgetiškų algų, nevykdomų pažadų, didėjančio krūvio iš policijos laivo sprunka geriausi.

Žinia apie Sauliaus Skvernelio traukimąsi iš vidaus reikalų ministro pareigų dar labiau sustiprino nerimą – ar pajėgs dabar vykdoma naujoji policijos reforma užgesinti bręstantį maištą policininkų gretose?

„Kiekvienos įstaigos brangiausias turtas yra žmogus. Norėtųsi, kad policijos pareigūnų darbo sąlygos, užmokestis ir aprūpinimas būtų verti elementarių orių reikalavimų“, – tokias darbo gaires numatė tuometį generalinį policijos komisarą S.Skvernelį 2014 metų lapkritį pakeitęs Linas Pernavas.

„Gerais norais ir pragaras grįstas“, – šiandien sako pareigūnai, nesulaukdami šių komisaro žodžių išsipildymo. Ką pakeis nuo 2015 metų sausio 1 dienos vykdoma vėl nauja sistemos reforma, apie kurią visuomenė beveik nežino?

Policininkai jaučiasi neįvertinti

– Kaip susiklostė tokia padėtis, kad policijos pareigūnai, kurie yra visuomenės saugumo garantas, gauna ubagiškas algas, turi didžiulius darbo krūvius ir nepajėgia kokybiškai dirbti, bet streikuoti negali? – „Lietuvos rytas“ paklausė Loretos Soščekienės, Lietuvos teisėsaugos federacijos pirmininkės.

– Taip, streikuoti pareigūnams uždrausta visoje ES, jie tampa savotiškais sistemos įkaitais. Algos buvo sumažintos dar 2008 metais ir iki šiol neatkurtos. Pareigūnai gali protestuoti mitingais, piketais. Bet pareigos neleidžia palikti postų.

Perskaitęs naujojo muitinės vadovo interviu, nusprendžiau truputį supažindinti su darbu Lietuvos muitinėje ir užduoti savo klausimų.

Sutapimas ar ne, bet, pasikeitus muitinės generaliniam direktoriui, turime šviežią „kyšininkaujančių“ pareigūnų sulaikymo akciją. Direktoriaus noras pasirodyti jau pirmomis dienomis? Parodyti, kaip vėl stipriai ir griežtai bus kovojama su korupcija? Nieko nauja. Ta pati nepasiteisinusi strategija jau daug metų.

Valdžia orientuota tik į bausmes ir draudimus. Skatinimas ir motyvacija jiems dar nežinomi žodžiai. Per krizę nurėžtos algos atstatymas? O kam? Muitininkai gi ir taip nebadauja, tegu randa, kaip gaut papildomų pajamų, o tada mes juos jau nubausime.

O gal tai nauja taktika, siekiant apsivalyti nuo daugiau uždirbančių „užsisėdėjusių“ muitinės pareigūnų su laipsniais ir kategorijomis (kas lemia aukštesnius atlyginimus), jų vietas užpildant naujokais su „plikomis“ algomis, bet neblėstančiu entuziazmu?

Ar tikrai neblėstančiu? Naujokai tikrai puikiai pradžioje imasi iniciatyvos, ieškodami kontrabandos ir bausdami vairuotojus, kurie „pamiršo“ vieną ar kitą kupiūrą dokumentuose. Deja, tas jų entuziamas greit išblėsta, kai pasimato, kad įspūdingos muitininko algelės (500 Eur) nebeužtenka normaliam pragyvenimui.

O kur dar dešimtys ar šimtai kilometrų, kuriuos reikia nuvažiuot, kad pasiektum darbo vietą. Žinoma, departamentas skiria iki 104 eurų už išlaidas degalams, tačiau nemažai inspektorių gyvena už 100 ir daugiau kilometrų nuo darbo vietos, kurią vadovybė paskiria pagal nuotaiką ar bala žino ką.

Tokiems vargšeliams tenka papildomai dengti važiavimo išlaidas iš savo kišenės. Ir neduok dieve pamesi degalų čekį ir jo nepateiksi ataskaitoje – atsisveikink su kompensavimu.

Tikriausiai daugelis stebisi socialdemokratų reitingais – kiek skandaliukų, o jų reitingai beveik nesvyruoja. Kas nutiko? Negi rinkėjai tapo cinikais? Ne, tai tiesiog rodo, kad skandalai kaip pagrindinis politinis įrankis jau prarado galią. Kodėl?

Priežastys akivaizdžios. Tiesiog jų tiek daug ir taip dažnai iškyla, kad poveikis išblanko. Jeigu prieš penkiolika metų viena kuri nors žiniasklaidos priemonė iškapstydavo kokį skandalą, jis tapdavo visuotinas, visi aptarinėdavo. Tačiau dabar jų tiek daug, kad žmonės prie jų priprato. Kaip pripranta, tarkime, prie cukraus. Rimtam smaližiui reikia daug šaukštelių į kavą pridėti, kad tikrai jis pajustų saldumą. Taip ir su skandalais – reikia labai rimto politiko nusižengimo ar net nusikaltimo, kad visuomenė kaip nors įvertintų. Tiesa, skandalų gausa gali duoti net priešingą rezultatą.

Visai neseniai žurnalas „Valstybė“ paskelbė labai įdomius „Vilmorus“ sociologinius tyrimus. Jie daug ką paaiškina. Aišku, tiems, kurie moka skaityti sociologinius duomenis.

Buvo užduotas labai įdomus klausimas, o ar tikrai ateis į rinkimus rinkėjai. Ir štai ką jis parodo, kad konservatorių elektoratas yra drausmingiausias. Net 70 procentų ruošiasi ateiti ir balsuoti. Tuo tarpu socialdemokratų – tik 50 procentų. Tai atsako į klausimą, kodėl socialdemokratai palyginti prastai pasirodė per Europarlamento rinkimus. Tiesiog jie patingėjo ateiti prie balsadėžių.

Tačiau dabar situacija kiek kita. Prieš metus buvo ramu, rinkėjų niekas nemobilizavo. Dabar virtinė skandalų. Kai kas mano, kad tai pakenks socialdemokratams. Taip, dalis jų rinkėjų nusisuks, tačiau didesnę dalį tikrai mobilizuos. Paradoksalu, tačiau socialdemokratams labiausiai pakenktų ramybė, tuomet jo rinkėjas patingės ateiti prie urnos. O kai verda skandalai, kai vis labiau viešoje erdvėje kalbama apie atakas prieš socialdemokratus, tai turi mobilizuoti jų rinkėjus.

Viešosios įstaigos „Transparency International“ Lietuvos skyrius paskelbė 2015 m. vadinamojo „korupcijos suvokimo indekso“ rezultatus. Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta 168 šalių sąraše. Lietuva užima 18 vietą tarp ES ir Vakarų Europos valstybių, pernai ji buvo 20-a. Ar tikrai geriau žmonėms dėl to, - „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu Budniku.

- Aš labai skeptiškai žiūriu į tokias statistikas, nes jos dažnai priklauso nuo to, kokiu tikslu viena ar kita statistika renkama ir kas konkrečiai tą daro. Paprasti žmonės viską mato ir be jokios įmantrios statistikos - korupcija visada buvo ir ji niekur nedingo. Kaip rodo įvairūs procesai mūsų valstybėje arba bylos įvairiuose teismuose bei prokuratūrose, niekas iš esmės nepasikeitė. Negirdėjau, kad bent viena rezonansinė korupcijos byla būtų iki galo baigta, paskelbti bei įsigalėję kažkokie garsūs nuosprendžiai ir t.t.

Korupcinės bylos merams ar kitų politikų gaudynės imant bei duodant kyšius man labiau primena kovas tarp atskirų ir viena kitai priešingų politinių stovyklų, o ne tikrąją kovą su korupcija. Tai daugiau susiję su įvairių reitingų organizavimu - savų pozicijų stiprinimu bei konkurentų pozicijų silpninimu. O tikroji kova su korupcija arba tikroji korupcijos būklė šalyje atsispindi pirmiausia šešėlinėje ekonomikoje, kontrabandos srautuose ir kituose panašiuose reiškiniuose. Bet juk mes visi matome, kad nėra jokių stambių bylų, nors visi žinome, kad tai vyksta. Čia kalbėčiau ne tiek savo, kiek visos žmogaus teisių asociacijos vardu - mes jokių teigiamų poslinkių šioje kovoje nematome.

Pakalbėti apie socialinę nelygybę Lietuvoje paskatino įdomus dviejų faktų sugretinimas. Štai kai suserga vaikas, tėvams nedarbingumo pažymėjimas išrašomas ne ilgiau nei dviem savaitėms. Motyvuojama tuo, kad valstybė neturi daugiau pinigų.

Tačiau tuo pat metu į pensiją išėję, bet dirbti likę Konstitucinio Teismo teisėjai vienu metu gauna ir darbo užmokestį, ir valstybinę pensiją. Vieniems pinigų nėra, o kitiems yra. Ar taip turėtų būti?

Apie tai prie apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Nikolajus MEDVEDEVAS, Seimo narys, buvęs užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS, Pirmosios vyriausybės prekybos ministras Albertas SINEVIČIUS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė Gediminas JAKAVONIS.

N.MEDVEDEVAS: Lietuvoje viską sprendžia politikai, ir ne visada pačių šviesiausių galvų. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje trūksta protų, Lietuva net neišnaudoja visų jų. Pamenu, Sąjūdžio laikais buvo surinktas didžiulis protinis potencialas ir tai buvo tikra demokratija, kai kiekvienas galėdavo išsakyti savo nuomonę. Net jeigu ta nuomonė skyrėsi nuo daugumos nuomonės, jis netapdavo tautos priešu. Vėliau tai pradėjo nykti, kol priėjome iki dabartinės situacijos.

Išsprendę vieną klausimą mes tos socialinės nelygybės nepanaikinsime. Netvarka visose srityse. Pavyzdžiui, medicina. Žmogus laukia eilėje pas daktarą priėmimo, kol numiršta. Išsikvieti greitąją pagalbą į namus, bet ji neatvažiuoja, nes negali. O kas dedasi mokyklose? Graikijoje kadaise Sokratas pasakė: „Laiminga toji tauta, kurios patys doriausieji ir protingiausieji tampa mokytojais.“ Ar pas mus sudaromos sąlygos, kad doriausieji ir protingiausieji taptų mokytojais?

Reikia išnaudoti protinį Lietuvos potencialą, surinkti kuo daugiau protingų žmonių, nepriklausomai nuo to, ar jie priklauso kokioms nors partijoms, ir surengti didelį apskritąjį stalą, kaip išvesti Lietuvą iš tos būklės. Nes Lietuva pamažu gali tapti gūdžia provincija Europoje - matome tokias tendencijas.

Nors kolegos gali nesuprasti, geriausias būdas pailsinti stuburą, dirbant sėdimą darbą, – atsistoti keturiomis, LRT RADIJUI sako kineziterapeutė Ieva Adomienė. Jos tvirtinimu, norint kovoti su nugaros skausmais derėtų pagalvoti ne tik apie savo darbo vietą, bet ir miego padėtį.

– Ką reikėtų žinoti žmonėms, dirbantiems sėdimą darbą?

– Labai svarbu, ar žmogaus darbo vieta tinkamai pritaikyta prie jo anatominių duomenų. Jeigu taip nėra, net ir specialūs pratimai ne visada gelbsti. Svarbiausia – tinkamai prisitaikyti kėdės ir stalo aukštį. Be abejo, kuo dažniau reikia daryti pertraukėles. Bent kas 40 min. primygtinai rekomenduočiau atsistoti, pasivaikščioti, apeiti bent aplink stalą ar nueiti į kitą pastato galą.

Dažniausiai rekomenduojame atlikti vieną pratimą, kuris kitiems gal skamba šiek tiek juokingai, bet tikrai yra labai efektyvus – pabūti atsistojus keturiomis. Tai tikrai labai atpalaiduoja stuburą juosmens srityje. Kartais su kolegomis juokaujame, – jeigu žmogus nebūtų atsistojęs ant dviejų kojų, šiandien neturėtume darbo, nes nebūtų stuburo problemų. Galbūt bendradarbiai keistai sureaguotų į atsistojimą keturiomis, bet tai gana efektyvi stuburo atpalaidavimo priemonė.

Sakote, kad turi būti pritaikytas stalas, kompiuterio aukštis, kėdė. Jeigu darbo vietos negalima pakeisti, ką tada daryti?

– Tada reikėtų stengtis įsiklausyti į savo kūno signalus. Pajutus diskomfortą, nepatogumą, skausmą, reikėtų tiesiog atsistoti, pasivaikščioti, stengtis ilgai neužsibūti nepatogioje padėtyje. Šiandien prikurta daug įvairių ergonominių sprendimų, kurie padeda darbo vietą pritaikyti individualiai. Yra specialios, įvairių formų ir aukščių pagalvės. Jos gali padėti. Taip pat galima rinktis iš daugybės specialių kėdžių, kurios padeda sėdėti tokiu kampu, kad stuburo apkrovos būtų daug mažesnės, negu sėdint ant įprastinės kėdės.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com