See other templatesSee other templates

Visuomenės reakcija į Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorės Dovilės Šakalienės atleidimą iš darbo gerokai supurtė šio instituto pamatus ir sukėlė dalininkų sąmyšį. Sunkiai serganti ir intensyviai nuo vėžio gydoma moteris laisva valia iš pareigų trauktis nenorėjo, tad instituto dalininkų Arūno Pemkaus, Dainiaus Pūro ir Henriko Mickevičiaus sprendimu buvo atleista.

Nesu didelis D.Šakalienės gerbėjas - mudu skirtingai vertiname žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Tačiau ŽTSI dalininkų elgesys su sunkia liga sergančia direktore tik patvirtino, kad jie žmogaus teisę į orumą akivaizdžiai laiko pertekline. D.Šakalienės liga, jos žodžiais tariant, kaip „force majeure“ aplinkybė, dalininkams irgi neturi jokios reikšmės. Toks elgesys gana įprastas verslo struktūrose, regis, žmogaus teisių stebėtojų priedermė būtų su tuo kovoti. Tačiau A.Pemkus neslepia, jog santykyje su D.Šakaliene nėra nieko asmeniško - tai tik verslas. Šie žodžiai, kuriuos D.Šakalienė paminėjo vienoje televizijos laidoje, iš tiesų paradoksaliai tiksliai nusako dalininkų požiūrį į ŽTSI kaip verslo (!) įmonę. Poniai Dovilei galiojo negailestinga taisyklė „nuvarytus arklius nušauna“. Laukinis kapitalizmas nepasižymi socialiniu atsakingumu, atmeta moralės normas. Laukinio kapitalizmo įrankis vadinamoji liberali demokratija, kuriai, anot ŽTSI dalininko D.Pūro, Lietuvoje vis dar priešinasi pakankamai gausios jėgos. Tikėtina, kad ŽTSI dalininkai savo instituto veikla ir siekia, kad tos jėgos greičiau išsektų.

Ponios Dovilės istorija būtų baigta, jeigu jos santykiai su ŽTSI dalininkais nebūtų apnuoginę valstybės, valdžios ir piliečių santykių ydų. Pirmiausia kyla klausimas, kodėl būtent ŽTSI patikėta kurti Lietuvos žmogaus teisių įvaizdį tarptautinės bendruomenės akyse. Kadangi ŽTSI suteikta teisė naudoti Europos Komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų lėšas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) remti, nustatyti tokios paramos prioritetus ir sritis, pagrįstai kyla antras klausimas: kokiu teisiniu pagrindu ir kas perdavė teisę privačių asmenų grupei reguliuoti šalies NVO plėtrą ir nustatyti jų veiklos prioritetus?

Dėl šių klausimų valdžia ir visuomenė turėtų smarkiai sunerimti, nes, kaip minėta, ŽTSI ne tik valdo Lietuvos NVO finansavimo, įvairių projektų atrankos instrumentus, bet ir daro tiesioginę įtaką šalies nevyriausybinių organizacijų plėtrai, nustato žmogaus teisių prioritetus.

Sprendžiant iš informacijos instituto tinklalapyje, ŽTSI prioritetinė veiklos sritis yra kova su diskriminacija. Skiltyje „strateginės bylos“ pateikiamos bylos dėl diskriminacijos lyties ir negalios pagrindu, dėl taikaus susirinkimo „Prieš rasizmą ir ksenofobiją - už toleranciją ir pakantumą“, dėl eitynių „Už lygybę“, dėl transseksualaus asmens teisių pažeidimų, dėl lyties pakeitimo operacijos užsienyje ir galimybės Lietuvoje pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, „Tolerancijos vilkiko“ ir kitos bylos.

Bet kodėl institutas nesidomi kitokia piliečių diskriminacija - šalyje nuolat didėjančiu skurdu, gilėjančia žmonių socialine atskirtimi, kaip svarbiausiomis masinės piliečių emigracijos priežastimis (piliečiai masiškai bėga iš šalies, kurioje nevyksta etniniai ar kariniai konfliktai). Juk teisė į orumą, mokslą, darbą ir tinkamą atlygį už jį, teisė į būstą, t.y. teisė negyventi skurde ir socialinėje atskirtyje - esminės žmogaus teisės. Kodėl privatiems žmogaus teisių gynėjams vaikų ankstyvasis lytinis (seksualinis) švietimas yra svarbiau už skurdo sąlygomis ypač pažeidžiamą konstitucinę žmonių teisę į mokslą ir tinkamą švietimą?

Akivaizdu, kad ŽTSI dalininkai negali būti suinteresuoti, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų verslo interesams. Tolerantiška ir darni visuomenė be įvairiausių fobijų ne itin palanki tokio teisių „verslo“ terpė.

Tad neverta stebėtis, kad fobijos turi būti eskaluojamos: „šešėlinėse“ ataskaitose apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, kurias rengia ŽTSI tarptautinėms organizacijoms, visada rasis daugiau vietos neapykantos kurstymo, ekstremizmo, rasizmo, homofobijos, ksenofobijos, romų diskriminacijos ir netgi antisemitizmo apraiškoms. O labai maža (arba visai nebus) žmogaus teisių pažeidimų dėl skurdo ir didėjančios socialinės atskirties, nors kas trečia Lietuvos šeima gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, apie penktadalis Lietuvos vaikų dėl skurdo neturi normalių sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis. Nepaisant to, Lietuvai rekomenduojama (rekomenduoja ir D.Pūras) stiprinti vaiko teisių apsaugą griežtinant reikalavimus tėvams iki sankcijų: atimti vaikus iš netinkamai juos prižiūrinčių tėvų. Po Saviečių kaimo tragedijos pasigirdo balsų (E.Žiobienė), raginančių suteikti vaiko teisių priežiūros institucijoms analogiškus įgaliojimus kaip Norvegijos „Barnevernet“ tarnybos: atimti vaikus iš socialinės rizikos šeimų. Regis, vadovaujantis sveiku protu pirmiausia reikėtų susirūpinti, kad tėvai turėtų darbą ir gautų pakankamai pajamų vaikams išlaikyti, ir tik tuomet kelti tinkamos vaikų priežiūros reikalavimus.

Deja, nuo žmogaus teisių pažeidimų (įskaitant ir vaiko teises) gausos labai priklauso įvairių privačių „institutų“, „fondų“ ir „centrų“ materialinė gerovė. Todėl turime pripažinti, kad mūsų visuomenė yra savotiška ŽTSI dalininkų ir kitų analogiškų privačių įstaigų verslo sėkmės įkaitė, - kuo daugiau žmogaus teisių pažeidimų valstybėje, tuo daugiau naudos gali tikėtis žmogaus teisių verslo dalininkai. Juo daugiau skundų dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, juo daugiau lėšų analogiškos įstaigos gali tikėtis iš Europos Komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ar kitų tarptautinių institucijų „pažeidžiamiausių“ visuomenės grupių programoms finansuoti.

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruota apie 16 tūkst. nevyriausybinių organizacijų. Tačiau neaišku, kiek iš jų yra privačių, finansuojamų, kaip ir ŽTSI, „institutų“, „fondų“ ir „centrų“, imituojančių žmogaus teisių veiklą ir eikvojančių įvairių fondų lėšas lobistinių grupių užsakymams. Visuomenė privalo žinoti, kam šie „fondai“, „centrai“ ir „institutai“ atstovauja, kas juos finansuoja, nes nuo to priklauso valstybės demokratijos lygis.

Aktyvūs visuomenininkai ieško būdų, kaip suvaldyti spekuliacijas žmogaus teisėmis ir su tuo susijusį piktnaudžiavimą. Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė siūlo pasinaudoti Izraelio patirtimi, kur priimtas „NVO skaidrumo įstatymas“, nustatantis, jog nevyriausybinės organizacijos, kurių daugiau nei pusę biudžeto sudaro iš užsienio valstybių vyriausybių ar agentūrų gaunamos įplaukos, įpareigojamos šį faktą nurodyti visose savo publikacijose. Tokių nevyriausybinių organizacijų atstovai, lankydamiesi Knesete, privalo segėti lobisto ženklelį, kaip ir komercinių struktūrų lobistai, - taip aiškiai įvardijama, kieno interesams atstovauja (už kieno pinigus dirba) NVO atstovas.

Ir tai nelaikoma demokratijos suvaržymu. Izraelio vadovai mano, kad užsienio valstybių finansuojamos Izraelyje veikiančios NVO privalo tai deklaruoti, priešingu atveju jos laikomos užsienio valstybių instrumentu, galinčiu daryti įtaką Izraelio politikai ir keliančiu pavojų šalies vidaus stabilumui.

Lietuvai įvedus panašią praktiką pagaliau paaiškėtų, kas slepiasi už „institutais“, „fondais“ ir „centrais“ pasivadinusių įvairių privačių įstaigų.

Respublika.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com